· Write a comment · Categories: Monoteizmas

Asalam aleikum wa rahmatulahi wa barakatuhu

Lai Allah ramybė, gailestingumas ir palaima būna su jumis

Noriu pasidalinti prieš šimtą metų verstu straipsniu, inšaAllah. Svarbi tema – širk – nuodėmė, kurios Viešpats neatleis.

Žmogžudystė, išprievartavimas, smurtas prieš vaikus, genocidas – visa tai yra baisūs nusikaltimai, vykstantys šiuo metu pasaulyje. Daugelis gali pamanyti, kad tai – sunkiausi nusižengimai, kokie tik gali būti. Bet yra viena piktadarystė, kuri persveria visas minėtas nuodėmes kartu sudėjus, tai – širk.

Be abejo, minėti nusikaltimai yra siaubingi, bet lyginant su širk jie nublanksta. Kai žmogus nužudo, išprievartauja ar pavagia, – neteisingumas yra įvykdomas prieš žmogų. O kai asmuo įvykdo širk – neteisingumas yra nukreiptas tiesiogiai prieš Kūrėją.

Širk – tai didžiausias Allah įžeidimas, baudžiamas amžinomis kančiomis. Ar mes turime teisę įžeisti Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He)[1] žinant, jog Jis subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) mums suteikia viską, ką mes turime, jog Jis subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) yra Vienintelis visa ko Kūrėjas?

 Kas yra širk?

Lingvistine prasme, širk reiškia partnerystę, dalinimąsi ar asocijavimą. Tuo tarpu islame širk reiškia kitam suteikti tai, kas priklauso tik Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He). Jei mes Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) kūriniams priskiriame Jo subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) galias ar bruožus, tai galiausiai veda prie garbinimo kitų šalia Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He).

Mes esame sukurti dėl tam tikros priežasties. Ji yra nurodyta Korane: „Aš sukūriau džinus ir žmones niekam kitam, kaip tik Manęs garbinimui.“ (Koranas 51:56)

Taigi, mūsų egzistavimas šioje žemėje yra skirtas Vienintelio Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) garbinimui. Darydamas širk žmogus neigia savo paties sukūrimo prasmę. Dievo akyse tai yra sunkiausia ir nedovanotina nuodėmė.

Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) sako: „Iš tikrųjų, Allah neatleis tiems, kas asocijuos (darys širk) Jį su kitais, bet Jis atleis, kam tiktai Jis panorės.“ (Koranas 4:48)

Tai reiškia, kad viskas gali būti atleista, išskyrus širk. Tačiau neteisinga manyti, kad tas, kuris įvykdo širk, yra galutinai žuvęs. Juk Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) yra Visa Atleidžiantis. Jei asmuo padaro širk, bet vėliau gailisi, Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) priima atgailą ir atleidžia. Bet jei, kol gyvas žmogus, dėl to nesigaili, tuomet Teismo Dieną ir Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) jo nepasigailės. Pragaro Ugnis jam bus amžina.

Žmonės turėtų suprasti ir tai, jog darydami širk, jie kenkia tik sau. Juk niekam kitam, bet jiems patiems teks atkentėti už savo nuodėmę.

 Širk kilmė

Pradžioje visa žmonija buvo vieninga bendruomenė, bet vėliau širk palaipsniui ją užvaldė: „Žmonija buvo vieninga Umma, tuomet Allah atsiuntė pranašus skleisti gerą žinią ir įspėjimus.“ (Koranas 2:213)

Ibn 'Abbas raḍyAllāhu 'anhu (may Allāh be pleased with him)[2] pasakė: „Tarp Adomo ir Nojaus buvo dešimt kartų, visos jos vadovavosi Šarijos tiesa, vėliau tai pasikeitė. Taigi, Allah atsiuntė Pranašus, kaip geros žinios ir įspėjimų skelbėjus.“ (At- Tabari, Bukhari)

Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) apreiškė Pranašui ṣallallāhu 'alayhi wa sallam (peace and blessings of Allāh be upon him): „Aš sukūriau visus savo tarnus vienos religijos (laisvos nuo širk). Tada velniai pas juos atėjo ir nuvedė juos klaidingu keliu (nuo Tikrosios religijos). Jie pavertė neteisėtu tai, ką aš padariau teisėtu, ir jie įsakė žmonėms garbinti šalia manęs kitus dievus, ką Aš buvau uždraudęs.“ (Papasakota 'Ijaadh ibn Himaar Al-Mujash’ee (Muslim)

Pranašas ṣallallāhu 'alayhi wa sallam (peace and blessings of Allāh be upon him) pasakė: „Kiekvienas vaikas gimsta Fitros būsenoje (išpažįstantis Tikrąją religiją), bet jo tėvai paverčia jį judėju ar krikščioniu, ar pagoniu.“ (Muslim, Bukhari)

Tai paneigia tuos istorikus, kurie teigia, kad Kainas ir jo palikuonys buvo ugnies garbintojai, bei tuos filosofus ir ateistus, kurie tvirtina širk esant „užprogramuotą“ pačiame žmoguje.

Svarbu žinoti, kaip širk pradeda veikti žmones, jiems gimus Tikrosios religijos išpažinėjais. Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) pasakė apie Nojaus 'alayhi'l-salām (peace be upon him)[3] žmones: „Ir jie pasakė (Nojui): „Tu neturėtum apleisti savo dievų nei Wadd, nei Suwaa, nei Yaghooth, nei Nasr (stabų vardai).“ (Koranas 71:23)

Pasakojama, kad jie visi (Wadd, Suwaa, Yaghooth, Nasr) buvo atsidavę Tikrosios religijos sekėjai. Šėtonas sugundė garbinti juos kaip dievaičius, įtikindamas, jog tai – teisingas elgesys ir už tai jie bus apdovanoti po mirties. Tuomet šėtonas trečdalį Nojaus 'alayhi'l-salām (peace be upon him) kartos sugundė garbinti kitus dievus šalia Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He), pridurdamas, kad taip darė jų protėviai.

Todėl Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) pasiuntė jiems Nojų 'alayhi'l-salām (peace be upon him), taip norėdamas priminti, kad niekas kitas negali būti garbinamas šalia Jo subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He). Deja, tik keletas atsiliepė į Nojaus 'alayhi'l-salām (peace be upon him) žodžius.

Ibn 'Abbas papasakojo: „Iš tikrųjų, šie penki vardai yra teisingųjų vyrų iš Nojaus žmonių. Kai jie numirė, šėtonas pašnibždėjo žmonėms padaryti statulas ir rinktis prie jų mirusiems atminti, ir jie tai darė. Bet nei vienas iš jų negarbino tų statulų, kol jie mirė ir buvo pamirštas statulų pastatymo tikslas. Bet vėlesnės kartos pradėjo garbinti jas (statulas).“ (Bukhari)

Panašiai rašoma ir At-Tabari bei kitų mokslininkų hadisuose, papasakotuose Pranašo ṣallallāhu 'alayhi wa sallam (peace and blessings of Allāh be upon him) pasekėjų: „Abdullaah ibn Humaid girdėjo Abu Muttahar sakant: „Yazeed ibn al-Muhallab minėjo Abu Ja'far al-Baaqir‘ui: „Jis buvo nužudytas vietoje, kur kiti dievai šalia Allah yra garbinami“. Tada jis paminėjo Wadd ir pasakė: „Wadd buvo musulmonas, labai mylimas savo žmonių. Kai jis mirė, žmonės pradėjo rinktis aplink jo kapą Babelio žemėje, liūdėdami ir gedėdami. Tada Iblis pamatė juos liūdinčius ir gedinčius, pasivertė žmogumi ir priėjęs prie žmonių pasakė: „Matau, kad jūs gedite ir liūdite jo. Tai kodėl gi jums nepadarius jo atvaizdo (statulos) ir nepastačius šio atvaizdo ten, kur jūs renkatės, kad šis primintų jums apie jį“. Taigi, žmonės pasakė: „gerai“ ir jie padarė jo atvaizdą ir pastatė šį ten, kur žmonės rinkdavosi tam, kad prisimintų mirusįjį.“ Tada Iblis (šėtonas) pamatė, kad žmonės pasidavė jo klastai ir nusprendė dar labiau juos sugundyti. Iblis pasakė žmonėms: „Kodėl gi jums kiekvienam nepasidarius po panašų atvaizdą ir nepasistačius jo savo namuose, kad dar dažniau jį prisimintumėte.“ Ir jie vėl pasakė: „Gerai“. Ir jau kiekvienuose namuose buvo po atvaizdą, kuriuos žmonės garbino.“

Todėl Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He), Išmintingasis, atsiuntė Muhammad ṣallallāhu 'alayhi wa sallam (peace and blessings of Allāh be upon him) kaip paskutinį Pranašą, idant Jis ṣallallāhu 'alayhi wa sallam (peace and blessings of Allāh be upon him) uždraustų žmonėms elgesį, vedantį į širk – didžiausią nuodėmę.

 Širk kategorijos

 Širk gali būti skirstomas į tam tikras kategorijas:

1.      Asocijavimas. Mes, musulmonai, tikime, kad Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) vienintelis kontroliuoja ir valdo Visatą. Tie, kas asocijuoja Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) su kitais, tiki, kad Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) yra Kūrėjas, bet kartu tiki, kad ir „kiti“ dalyvauja pasaulio valdyme. Klasikinis pavyzdys šiuo atveju būtų trejybės supratimas krikščionybėje. Krikščionys tiki, kad kitos trejybės dalys – Jėzus 'alayhi'l-salām (peace be upon him) ir šventoji dvasia taip pat vaidina tam tikrą vaidmenį, jiems priskiriamos funkcijos, priklausančios tik pačiam Dievui. Hinduizmas taip pat gali būti širk pavyzdžiu, nes ten yra šimtai skirtingais gyvenimo aspektais besirūpinančių „dievų“.

Deja, kai kurie musulmonai taip pat savo veiksmais daro širk, prašydami pagalbos įvairių šventųjų. Vienas tokių šventųjų yra 'Abdul-Qadir al-Jeelanee, kurį jie vadina

„Al-Ghawth-e-Azam“ (didžiuoju pagalbos teikėju).

2.      Neigimas. Amžių bėgyje daug įvairių filosofijų neigė Dievo egzistavimą (pvz.: budizmas). 18-ame ir 19-ame amžiuose dalis mokslininkų ir filosofų teigė, kad Dievas – tik žmogaus vaizduotės vaisius. Neigdami Aukščiausiosios jėgos egzistavimą, save jie laikė savo likimo šeimininkais.
3.      Sužmoginimas. Tie, kas priskiria Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) žmogaus savybes, daro širk. Čia kaip pavyzdys vėl gali būti krikščionybė. Biblijoje galime rasti daugybę pavyzdžių, kai Dievui yra priskiriamos žmogiškos savybės. Būties knygoje rašoma, kad Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas, o septintą dieną ilsėjosi. Kitose vietose rašoma, kad Dievas net gailėjosi dėl kai kurių savo minčių ar poelgių. Hinduizmo dievas Šiva net vaizduojamas su vyriškomis genitalijomis.

Korane rašoma: „Nėra nieko panašaus į Jį ir Jis mato bei girdi viską.“ (Koranas 42: 11)

4.      Sudievinimas. Tai viena iš širk formų, kuomet žmonės, religiniai lyderiai yra sudievinami (pvz.: Jėzus, Buda, Rama, Zaroastra ir t.t.).

 Didysis ir mažasis širk

 Širk yra dviejų tipų: didysis ir mažasis.

Didysis širk išveda žmogų iš islamo. Šis širk – tai toks kufr (netikėjimo) veiksmas, kuris tikintįjį supurvina netikėjimu. Ši nuodėmė panaikina visus musulmono gerus darbus. Ulema (islamo žinovai) teigia, kad norint išpirkti didįjį širk, žmogus privalo vėl pasakyti šahadą (tikėjimo išpažinimą) ir atlikti ghusl (ritualinį apsiplovimą)- t.y. priimti islamą iš naujo.

Mažasis širk yra didelė nuodėmė, reikalaujanti taubos (atgailos), tačiau nepašalina žmogaus iš islamo. Ir vis dėlto, Pranašas ṣallallāhu 'alayhi wa sallam (peace and blessings of Allāh be upon him) yra perspėjęs saugotis mažojo širk ir ne kartą sakėsi bijantis dėl mūsų galimai daromų mažojo širk veiksmų.

 Kokie veiksmai priskiriami didžiajam širk?

Mes, musulmonai, tikime, kad visos šlovinimo formos turi būti skirtos tik Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He). Tie žmonės, kurie savo maldas skiria kam nors kitam, nei Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He), daro didįjį širk. Tokiais veiksmais jie save pasmerkia amžinosioms kančioms.

Šlovinimas krikščionybėje yra skirtas dažniausiai Dievui, bet krikščionys neretai meldžiasi priešais Kristaus, Marijos, šventųjų statulas… Deja, kai kurie musulmonai taip pat yra įpuolę į šį blogį. Tūkstančiai, jei ne milijonai musulmonų atlieka piligrimystę link „šventųjų“ žmonių kapų. Prie jų žmonės atlieka veiksmus, kurie reiškia širk: prie kapų atlieka maldas, aukoja aukas, vaikšto aplink kapus. Daugelis jų prašo numirusių šventųjų padėti susilaukti palikuonių ar net atleisti jų nuodėmes! Nors Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) liepė mums: „Sakyk: Iš tiesų mano malda, auka, mano gyvenimas ir mirtis yra skirti Allah, Pasaulių Valdovui.“ (Koranas 6:162)

Taigi, didysis širk reiškia ne tik asocijuoti, neigti, sužmoginti Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) ar sudievinti žmogų, daiktą ar materiją. Didysis širk yra ir tada, kai bet kokį savo šlovinimo veiksmą mes nukreipiame link ko nors kito nei Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He).

Melstis bet kam kitam (tebūnie ir prašant užtarimo prieš Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He)) nei Pačiam Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He), net jei ir mūsų intencija būtų Jo subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) malonė, yra didysis širk. Kai kurie žmonės dedasi tokie nusižeminę, kad jaučiasi nesą verti tiesiogiai kreiptis į Viešpatį. Tad jie malda kreipiasi į kitus, neva vertesnius už juos pačius, prašydami pastarųjų užtarimo. Tačiau tokie veiksmai rodo ne begalinį nusižeminimą (kas iš esmės yra teigiamas dalykas islame), o begalinį nepaklusimą Viešpačiui.

Amuletai, talismanai, „laimingieji skaičiai“, prietarai ir t.t., tikėjimas, kad nuo jų priklausys mūsų sėkmė ar nesėkmė, apsauga ar nelaimė, taip pat yra didysis širk, nes mes tokiu būdu šiems dalykams priskiriame Viešpaties savybes. Juk tik Dievas lemia tiek gėrį, tiek blogį.

 Kokie veiksmai priskiriami mažajam širk?

Mahmud bin Lubayd papasakojo, kad Pranašas ṣallallāhu 'alayhi wa sallam (peace and blessings of Allāh be upon him) pasakė: „Yra vienas dalykas, dėl kurio aš bijau už jus, tai mažasis širk.“ Bendražygiai paklausė: „O Allah Pranaše, kas yra mažasis širk?“ Jis atsakė: „Didžiavimasis savimi, nes Teismo Dieną Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) pasakys žmonėms, jiems gaunant savo atlygį: „Eikite pas tuos, prieš kuriuos jūs didžiavotės žemėje ir pažiūrėkite ar gausite bent kokį atlygį iš jų.“( Bukhari, Tabari)

Gerus darbus turime atlikti dėl Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) malonės ir tam, kad išgyventume. Jie negali būti skirti tiems, kas nepadarė nieko, lyginant su tuo, ką padarė Kūrėjas. Didžiavimasis savimi tampa žmonijos liga, nuplaunanti žmogaus veiksmų nuoširdumą.

Kaip matome, puikavimasis prieš kitus veda į mažajį širk, nes veiksmai būna atliekami ne vardan Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He), bet vardan kitų. Jei žmogus pastebi kitų žvilgsnius, nukreiptus į jį šiam besimeldžiant ir, dėl to jis pailgina maldą ar pagarsina recitaciją ir pan., norėdamas sudaryti itin religingo žmogaus įspūdį – tai yra mažasis širk. Ir atvirkščiai, jei žmogus savo maldą sutrumpina, paskubina baimindamasis aplinkinių pamanymo, jog jis puikuojasi, tai taip pat yra mažasis širk.

Savo veiksmus tikintysis gali skirti arba Viešpačiui, arba pasirodymui prieš kitus, arba tam, kad gautų atpildo šiame pasaulyje, ne Amžinybėje. Tik pirmasis variantas yra teisingas, tuo tarpu kiti – mažojo širk požymiai.

Jei žmogus atlieka gerą darbą ne norėdamas pasipuikuoti, bet tikėdamasis atlygio šiame gyvenime, tačiau neskirdamas to darbo Viešpačiui pamaloninti, šitai irgi yra mažasis širk. Pavyzdžiui; iš hadisų[4] žinome, kad piligrimystės atlikimas padidina tikinčiojo rizq (turtą). Jei žmogus atlieka piligrimystę vien tik norėdamas gauti šį atpildą iš Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He), o ne fi sabi lillah (dėl Allah) – toks jo veiksmas yra laikomas mažuoju širk.

Kiti mažojo širk pavyzdžiai: prisiekti kuo nors kitu išskyrus Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He), arba sakyti: „bus taip, kaip Allah subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) panorės ir kaip panorėsi tu“ ir panašiai.

Labai svarbu yra žinoti apie širk pavojus. Ir nėa skirtumo, ar mes esame musulmonai, ar ne – mes visi turėtume suprasti, kad tai yra piktadarystė, kuri veda į pasaulio griūtį. Negarbindamas Dievo, žmogus pradeda garbinti kitą žmogų, daiktą, materiją. Tai veda į tironiją ir priespaudą. Apsiribodamas šio pasaulio „siaurumu“, žmogus pradanda galimybę būti laimingu „plačiajame“ pomirtiniame gyvenime.

Vertė ir sudarė Rimantė

 

[1] subḥānahu wa ta'āla (glorified and exalted be He) (Subhana wa Taala – Išaukštintas ir Pašlovintas) – sakoma, minint Allah;

[2] raḍyAllāhu 'anhu (may Allāh be pleased with him) (r.a. – radi Allah anhu – lai Allah būna juo patenkintas) – sakoma, minint pranašo ṣallallāhu 'alayhi wa sallam (peace and blessings of Allāh be upon him) bendražygius;

[3] 'alayhi'l-salām (peace be upon him) (aleyhi salam – ramybė jam) – sakoma, minint pranašus;

[4] Hadisas – Pranašo ṣallallāhu 'alayhi wa sallam (peace and blessings of Allāh be upon him) žodžių ir veiksmų perdavimas.

Garbė Dievui, visų pasaulių Valdovui, malda ir taika Jo paskutiniam Pranašui ir Pasiuntiniui.

Žinok (lai Allah tau būna malonus), kad mes turime išmokti keturis dalykus:

 

Pirmas: Žinojimas, kuris susideda iš pažinimo Allah, Jo Pranašo ir islamo religijos su įrodymais.

Antras: Veiksmai pagal šias žinias.

Trečias: Kvietimas į tai.

Ketvirtas: Kantrybė, iškilus sunkumams šioje srityje.… Įdomu? Skaityti toliau..

Ajos[1] Al Birr tafsyras[2]

 

Aja Al Birr – tai suros[3] Al Baqara 177 eilutė. Joje sutalpinta didžiulė išmintis, apimanti nutarimus ir teisingą tikėjimą. Ši eilutė akcentuoja teisingą, nuoširdų ir tikrą pamaldumą (dievobaimingumą) ir teisingumą. Tikrasis religijos tikslas yra skatinti dievobaimingumą ir teisingumą:

 

﴿لَّيْسَ الْبِرَّ أَن تُوَلُّواْ وُجُوهَكُمْ قِبَلَ الْمَشْرِقِ وَالْمَغْرِبِ وَلَـكِنَّ الْبِرَّ مَنْ ءَامَنَ بِاللَّهِ وَالْيَوْمِ الاٌّخِرِ وَالْمَلَـئِكَةِ وَالْكِتَـبِ وَالنَّبِيِّينَ وَءَاتَى الْمَالَ عَلَى حُبِّهِ ذَوِى الْقُرْبَى وَالْيَتَـمَى وَالْمَسَـكِينَ وَابْنَ السَّبِيلِ وَالسَّآئِلِينَ وَفِي الرِّقَابِ وَأَقَامَ الصَّلَوةَ وَءَاتَى الزَّكَوةَ وَالْمُوفُونَ بِعَهْدِهِمْ إِذَا عَـهَدُواْ وَالصَّابِرِينَ فِى الْبَأْسَآءِ والضَّرَّاءِ وَحِينَ الْبَأْسِ أُولَـئِكَ… Įdomu? Skaityti toliau..

Comments closed.