Tarp iškiliausių Islamo žmonių, kurie tapo musulmonų bendruomenės (umos) pasididžiavimu, ypatingą vietą užima Pranašo Muhamedo (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) pirmieji pasekėjai. Vienas iš jų – pirmasis kalifas Abu Bakras (tebus Dievas patenkintas juo).

Kalifas Abu Bakras – tai žmogus, kuris buvo arčiausiai Muhamedo (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) ir savo tikėjimo tvirtumu nusileido tik Dievo pranašams ir pasiuntiniams. Pranašas Muhamedas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) jį patį pirmajį iš 10-ties savo pasekėjų pradžiugino žinia, kad pastarasis iš karto po mirties keliaus į Rojų.

Abu Bakras taip pat tas žmogus į kurį Viešpats kreipėsi sakydamas: “Aš juo patenkintas, o ar jis patenkintas Manimi?” Jis lydėjo Pranašą, kai anas iš Mekos persikėlė į Mediną, jis parklupdė Sasanidų imperiją ir jo dėka islamiška valstybė pasiekė, atrodo, nepasiekiamų galios aukštumų. O turėdamas galimybę gyventi maudydamasis turtuose, Abu Bakras nepaliko vaikams beveik jokio materialaus palikimo.

Doros Tėvas

Abu Bakras (tebus Dievas patenkintas juo) gimė praėjus dviems metams ir 6 mėnesiams po garsiųjų “dramblio įvykių” (1). Tikrasis jo vardas Abdullah ibn Usman ibn Amir Kaab ibn Saad ibn Mura at Taimi. O iki Islamo jį vadino Abdullat (al Lat tarnas), Abdulkaaba (Kaabos tarnas) arba Abduluzza (al Uzza tarnas) (2). Na, o Abdullah (Dievo tarnas) Abu Bakrą pavadino pats Pranašas Muhamedas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima). Abu Bakro tėvo vardas buvo Usmanas, bet jis labiau žinomas kaip Abu Kuhafa. Jo motina Selma, Sahro dukra, bet dažniau vadinama Ummul Hair – “geriausiojo motina”. Be to, Abu Bakrą dar vadino Atik, tai reiškia “laisvas” (nuo pragaro kančių). Šį vardą jis gavo po to, kai buvo pranešta, jog jis iš karto po mirties keliaus į Rojų. O štai vardą Sydyk, kuris verčiamas kaip “patvirtinantis tiesą”, Abu Bakras užsitarnavo savo nuoširdaus ir gilaus tikėjimo Pranašo teisumu dėka. Ir ypatingai šis vardas jam “prilipo” po Muhamedo (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) naktinės keliones iš Mekos į Jeruzalę ir po jo (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) pakėlimo į Dangų pas Visagalį Dievą. Tai buvo toks neįtikėtinas, stulbinantis ir stebuklingas įvykis, kad mažai kas galėjo tuo patikėti, juolab, kad nebuvo liudininkų. Bet gi Abu Bakras, tik išgirdęs apie Pranašo (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) kelionę iš Mekos į Jeruzalę, ir dar nieko negirdėjęs apie jo stebuklingą pakilimą į Dangų, pasakė: “ Iš tiesų, Dievo Pranašas sako tiesą. Net jei jis (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) pasakytų, kad buvo Septintame Danguje, aš juo patikėčiau!“

Taigi Abu Bakras turėjo gerą, nesuteptą vardą, būtent todėl jį Pranašas Muhamedas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) pavadino Abu Bakru, o tai reiškia – „doros tėvas“.

Abu Bakras priima islamą

Apie tai, kaip Abu Bakras priėmė Islamą, Pranašas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) pasakė: „Visi, kam as pasakojau apie Islamą ir kviečiau įtikėti iš pradžių abejodavo, bet Abu Bakras priėmė Islamą iš karto, kai tik jam papasakojau apie šią religiją“.

Aiša (Abu Bakro dukra) pasakojo, kad kartą Abu Bakras išsiruošė į susitikimą su Pranašu ir nuėjęs, paklausė jo (tebus jam ramybė ir Dievo palaima): „O Abul-Kasym (3), tu seniai jau nebuvai mūsų genties susitikime. Tave kaltina, jog smerki mūsų motinas ir tėvus“. „Aš Dievo pasiuntinys – atsakė jam Muhamedas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) – aš siūlau tau priimti Islamo tiesą“. Ir dar nespėjus jam baigti pasakoti, Abu Bakras atsivertė.

Jo tikėjimas buvo toks gilus, kad niekas negalėjo jo širdy pasėt abejonių. Abu Bakras rado Islame tai, ko ilgai ieškojo, ko visad ilgėjosi jo širdis. Tad suradęs šią religiją jis jautėsi ramus ir tvirtas.

Aiša (lai Dievas būna ja patenkintas) pasakojo dar vieną įvykį, kurio dėka Abu Bakras buvo pavadintas „ištikimu“. Šis atsitikimas, be abejo, patvirtina jo tvirtą įsitikinimą, kad Islamas – teisinga žinia. „Kitą rytą po naktinės keliones i Al Aksos mečetę, Pranašas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) apie šį stebuklingą įvykį paskelbė žmonėms. Visų reakcija buvo skeptiška, nemažai atsirado net tokių, kurie nežiūrint to, kad buvo atsivertę, išsižadėjo Islamo. Jie nieko nelaukdami nuskubėjo pas Abu Bakrą ir ėmė klausinėti, ar girdėjo jis savo draugą kalbant ir tvirtinant, kad naktį buvo nukeliavęs į Jeruzalėje esančią Al-Aksos mečetę. Jis savo ruožtu paklausė: „Ar tai pasakojo Muhamedas?“ – ir, gavęs teigiamą atsakymą, pasakė, kad neabejoja tuo nė truputėlį. Atsakymo priblokšti netikintieji dar paklausė: „Tai reiškia, tu tikrai tiki, kad Muhamedas šiandien naktį buvo Jeruzalėje, o ryte grįžo į Meką?“ „Taip, – ramiai patvirtino Abu Bakras, – juk aš neabejoju tuo, kad jis tiek dieną, tiek naktį gauna apreiškimus iš Aukščiau“.

Trokštantis Dievo Malonės

Abu Bakras buvo vienas iš Mekos turtingųjų. Kai kurių šaltinių duomenimis, priimdamas Islamą, jis valdė 40 000 dirhamų vertės turtus, kurie vėliau buvo išleisti vienokiems ar kitokiems su tikėjimu susijusiems reikalams, pvz.: Abu Bakras išpirkdavo ir išlaisvindavo atsiverturius į Islamą vergus, kurie patirdavo patyčias, kankinimus dėl religijos iš savo netikinčių šeimininkų. Jo išpirkti ir išlaisvinti vergai buvo Bilialis, Amiras ibn Fucheira, Zuneira, Umm Ubeis ir kiti. Ne bet kas gali atskirti paprastą blizgantį akmenuką nuo brilianto, tačiau juvelyras žino brangakmenių vertę.

Štai antrasis kalifas Umaras (Lai Viešpats būna juo patenkintas) papasakojo tokią istoriją: „Pranašas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) įsakė mums surinkti lėšų vieno svarbaus renginio organizavimui. Tuo metu turėjau daug pinigų ir nutariau, kad atėjo laikas, kai aš galėsiu aplenkti Abu Bakrą aukodamas. Aš įvertinau savo nuosavybę ir pusę jos atidaviau Pranašui (tebus jam ramybė ir Dievo palaima). Jis paklausė: „ Ką palikai savo šeimai?“ „Tiek pat, kiek atnešiau čia“, – atsakiau jam (tebus jam ramybė ir Dievo palaima). O po to atėjo Abu Bakras su visais savo pinigais ir brangenybėmis, Pranašas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) ir jo paklausė to paties. Abu Bakras (Lai Viešpats būna juo patenkintas) atsakė: „ Aš palikau savo šeimai Visagalį Dievą ir Jo Pranašą“. Tada supratau, kad niekuomet nepralenksiu Abu Bakro. Koks didis ir stoiškas žmogus savo tikėjimu, kuris buvo turtuolis priimdamas Islamą, o mirties valandą iškeliavo pas Gailestingąjį Dievą, nepalikdamas nieko materialaus savo palikuonims, nors galėjo būti dar turtingesnis nei prieš Islamo priėmimą, juk turėjo savo rankose didelę valdžią – buvo tikinčiųjų valdovas – kalifas.

O štai dar viena įdomi ir pamokanti istorija apie Abu Bakrą. Ibn Umaras pasakojo: „Vieną dieną Pranašas kaip paprastai sėdėjo ir kalbėjosi su savo pasekėjais. Šalia jo (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) apsivilkęs ilgą, grubios medžiagos tuniką, sėdėjo Abu Bakras (Lai Viešpats būna juo patenkintas), jo rūbo skvernai buvo sutvirtinti vielutėmis. Kaip tik tada nusileido angelas Gabrielius ir, pasveikinęs Pranašą (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) Viešpaties vardu, paklausė: „Kokį čia grubų ir pigų rūbą, sutvirtintą vielutėmis, vilki Abu Bakras?“ Pranašas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) atsakė: „ O Gabrieliau, šitas žmogus visus savo turtus išeikvojo skleisdamas Dievo žodį“. Angelas paliepė: „ Perduok tam žmogui pasveikinimą nuo Viešpaties ir pasakyk jam: „Visagalis klausia tavęs, ar tu patenkintas Juo, savo Viešpačiu Dievu, kai dabar esi toks neturtingas?“ Abu Bakras pravirkęs atsake: „ Kaip aš galiu būti nepatenkintas Dievu? Žinoma, aš Juo patenkintas! Aš Juo patenkintas!“

Vieną kartą po to, kai Abu Bakras tapo kalifu ir eilinį kartą, kaip jam jau buvo įprasta, išsiruošė į turgų prekiauti, jį sustabdė Umaras (lai Viešpats būna juo patenkintas) būsimasis antrasis kalifas) ir pašnekino: – Kur išsiruošei, Abu Bakrai? – Į turgų. – O kokių gi reikalų, tu, turi turguje, tapęs musulmonų valdovu? – Na tai jeigu aš neisiu į turgų, kas maitins mano vaikus? – Eime pas Abu Jubeidą (iždininkas), kad tau paskirtų piniginę paramą šeimos išlaikymui. Kai jie nuėjo pas Abu Jubeidą ir papasakojo situaciją, iždininkas pasakė: „Gerai, skiriu tau išlaikymą lygų vidutinėms muhadžiro (gyventojas, persikėlęs iš Mekos į Mediną) pajamoms ir duodu tau du rūbų komplektus – vieną vasarinį, o kitą žieminį, kai sunešiosi, ateik, duosiu naują rūbų eilutę“.

Kaip jau minėta anksčiau, Abu Bakras – vienas iš tų žmonių, kuris sugebėjo nugyventi gyvenimą nesvyruodamas dėl savo tikėjimo. Kartą Pranašas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) paklausė savo mokinių: – Kas šiandien iš jūsų pasninkavo? – Aš, – atsakė Abu Bakras (Lai Viešpats būna juo patenkintas). – Kas šiandien aplankė ligonį? – Aš, – atsakė Abu Bakras (Lai Viešpats būna juo patenkintas). – Kas šiandien padėjote palaidoti velionį? – Aš, – ir vėl atsakė Abu Bakras (Lai Viešpats būna juo patenkintas). Tai išgirdęs Pranašas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) pasakė: „ Taip gyvenantis žmogus negali nepatekti į Rojų“.

Štai galima pateikti dar vieną įsimintiną atsitikimą. Mūšyje prie Taifos buvo sunkiai sužeistas Abu Bakro sūnus Abdullah. Po 40-ties dienų jis mirė. Po kiek laiko pas tėvą atėjo sūnų nužudęs žmogus, jau atsivertęs į Islamą, Abu Bakras tarė jam: „Šlovė Aukščiausiajam, kuris per tave padarė mano sūnų Rojaus gyventoju, nes jis mirė kovodamas už Dievo žodį. Ir šlovė Visagaliui, kuris mano sūnaus mirtimi išgelbėjo tave nuo Pragaro. Nes galėjai ne tu jį, o jis tave nužudyti ir tu būtum amžiams pražuvęs, o štai dabar tu Dievo valia eini teisingu keliu“.

Persikėlimas (Hidžra)

Vienas iš įsimintiniausių Abu Bakro (Lai Viešpats būna juo patenkintas) gyvenimo epizodų yra jo persikėlimas kartu su Pranašu (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) iš Mekos į Mediną, o taip pat jo elgesys ir gyvenimo pavyzdys po Muhamedo (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) mirties.

Sužinojęs, kad Muhamedas jį ruošiasi pasiimti kartu su savimi i Mediną, Abu Bakras pravirko. „Iki tol aš dar neesu mačiusi žmonių verkiančių iš laimės, bet tą dieną tėvas taip smarkiai verkė kaip tik iš laimės, kuri perpildė jo širdį“ – pasakojo jo dukra Aiša (Lai Viešpats būna ja patenkintas).

Pats nuostabiausias persikėlimo (hidžros) įvykis buvo Pranašo (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) ir Abu Bakro (Lai Viešpats būna juo patenkintas) apsistojimas Sauro oloje, kai juos persekiojo netikintieji. Jie pamatę ant olos angos voratinklį nėjo į vidų, nes manė, kad tikrai ten seniai niekas nėra kėlęs kojos ir grįžo atgal. Persekiotojams būnant prie olos, Abu Bakras (Lai Viešpats būna juo patenkintas) sunerimo ir nuliūdo. Muhamedas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) tai pastebėjo ir pasiteiravo: „ Kodėl tu toks susirūpinęs?“ Jis atsakė: „Prisiekiu Dievu, aš bijau ne dėl savęs. Aš labai bijau, kad tau gali kas atsitikti!“ Pranašas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) jį nuramino: „Nebijok, juk iš tiesų, Dievas su mumis. Jei mes du, tai Jis trečias“.

Kaip pasakojo Ibn Abasas, iš karto po Pranašo Muhamedo (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) mirties, žmonės ėmė nerimauti ir buvo pasimetę. Umaras (Lai Viešpats būna juo patenkintas) kreipėsi į juos: „ Negali būti, kad Pranašas mirė!” tada Abu Bakras, pagarbinęs Dievą, tarė: „ Tas, kas iš jūsų garbino Muhamedą, tegul žino, kad jis mirė. O kas garbinot Dievą, tai žinokit – Dievas Amžinas, Jo niekada npalies mirtis“. Po šių žodžių jis ėmė skaityti ajatą: „Muhamedas nėra niekas kitas, kaip tik Pranašas. Ir iš tiesų, buvo daug pranašų iki jo. Tad negi jūs paliksit savo tikėjimą, jeigu jis mirs arba bus nužudytas? Kas taip pasielgs tikrai nepakenks Dievui. Iš tiesų, Allah atlygins dėkingiesiems“ (3:144).

Dauguma Pranašo (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) pasekėjų buvo pasimetę, atrodė, kad šitą ajatą jie girdi pirmą kartą, nors daug kartų jį teko išgirsti prieš tai. Pratęsdamas Abu Bakras (Lai Viešpats būna juo patenkintas). pasakė dar vieną ajatą: „ Iš tiesų, tu numirsi ir jie numirs“ (39:30). Anot Umaro, tik po šio ajato jis galutinai suvoke, kad Pranašas Muhamedas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) mirė.

Abu Bakras – kalifas

Pranašas Muhamedas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) būdamas gyvas, nepaskyrė įpėdinio, kuris vadovautų bendruomenei po jo. Tačiau tuo metu, kai jau jo jėgos silpo ir ne visada galėjo eiti imamo pareigas, jis prašydavo Abu Bakrą (Lai Viešpats būna juo patenkintas) būti imamu (vedančiuoju maldą). Tad šitas faktas, o ir kiti, daug kam buvo kaip ženklas, kad būtent Abu Bakras (Lai Viešpats būna juo patenkintas) vertas būti musulmonų valdytoju po Muhamedo (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) mirties.

Bet rinkimų dieną ansarai (Pranašo pasekėjai Medinoje) pasiūlė savo kandidatą hazradžo genties vadą Sad ibn Ubad. Muhadžirai vietoj Abu Bakro pasiūlė Umara ir Abu Ubaidą. Tą minutę, kai nuomonės galutinai išsiskyrė, Umaras (Lai Viešpats būna juo patenkintas) priėjo prie Abu Bakro (Lai Viešpats būna juo patenkintas) ir pasakė, kad tik jis vienas turi teisę būti kalifu ir, kaip pagarbos ir pasitikėjimo ženklą, ištiesė jam ranką. Ginčai pamažu nurimo, visi panoro paspaust Abu Bakrui (Lai Viešpats būna juo patenkintas) ranką, taip išreikšdami savo pritarimą.

Taip jis buvo išrinktas pirmuoju kalifu, islamiškos valstybės galva.

Savo pirmojo pamokslo metu, kurį sakė tapęs valstybės vadovu, Abu Bakras ištarė tokius žodžius: „Tai, jog aš tapau jūsų vadovu, nereiškia, kad nėra vertesnio žmogaus už mane. Aš tik einu Dievo Pranašo parodytu keliu. Netrokštu ir nesiruošiu veikti, remdamasis tik savo protu ir nuožiūra. Todėl, jei aš elgsiuosi teisingai – padėkite man, jei išklysiu iš teisingo kelio – pasakykit man ir pataisykit mane. Tai sakydamas, prašau Visagalio Dievo atleidimo sau ir jums“.

Pirmojo kalifo mirtis Abu Bakro dukra Aiša (Lai Viešpats būna ja patenkintas) pasakojo apie savo tėčio mirtį: „ Kai atėjo jo mirties valanda, tėvas manęs paklausė, kokia šiandiena savaitės diena. Aš atsakiau, kad pirmadienis. Tada jis kreipėsi į Dievą: „ O Visagali, tebūnie man nelemta sulaukti ateinančios nakties, nes kaip tik šią savaitės dieną mirė Pranašas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima)“.

Dievas išklausė maldą ir paėmė Abu Bakro sielą antradienio išvakarėse, jis ėjo 63-iuosius savo gyvenimo metus.

Būdamas didelės valstybės vadovu (matuojant to meto mąstu) palikimo jis tepaliko vieną kupranugarį, vieną išeiginį drabužį, kurį dėvėdavo sutikdamas svečius ir indą kupranugarės pienui. Kaip žinoma, Abu Bakras valdydamas gavo valstybės paramą. Bet jis išeikvojo tik dalį lėšų, kitas dėjo į ąsotį, t.y. į savotišką taupyklę. Prieš mirtį jis atidavė šias santaupas Umarui (Lai Viešpats būna juo patenkintas) sakydamas: „ Tai mano išlaikymui skirtų pinigų likutis. Nunešk jį į iždą ir pasakyk, kad išdalintų vargšams“. Umaras (Lai Viešpats būna juo patenkintas) į tai tepasakė tiek: „O Abu Bakrai! Tu palieki po savęs gerą pavyzdį, kuriuo sekt bus nelengva!“

****

1. 570 m. į istoriją pateko kaip “dramblio metai”. Tais metais Jemeno valdovas su savo armija, kurios didžiąją smogiamąją dalį sudarė drambliai, patraukė į Meką, kad nugriautų monoteistų šventyklą – Kaabą. Visagalio valia šis žygis buvo nesėkmingas. Apie tai kalbama ir Šv. Korane (105 sura).

2. Al Lat ir Al Uzza – vieni iš pagrindinių arabų pagoniškojo panteono dievybių.

3. Abul-Kasym (Kasymo tėvas) – vienas iš Pranašo Muhamedo (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) vardų, kuriuo kartais jį (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) vadindavo po sūnaus Kasymo gimimo.

Vertė sesuo Vilma

 

Garbė Dievui, visų pasaulių Valdovui, malda ir taika Jo paskutiniam Pranašui ir Pasiuntiniui.

Žinok (lai Allah tau būna malonus), kad mes turime išmokti keturis dalykus:

 

Pirmas: Žinojimas, kuris susideda iš pažinimo Allah, Jo Pranašo ir islamo religijos su įrodymais.

Antras: Veiksmai pagal šias žinias.

Trečias: Kvietimas į tai.

Ketvirtas: Kantrybė, iškilus sunkumams šioje srityje.… Įdomu? Skaityti toliau..

Ajos[1] Al Birr tafsyras[2]

 

Aja Al Birr – tai suros[3] Al Baqara 177 eilutė. Joje sutalpinta didžiulė išmintis, apimanti nutarimus ir teisingą tikėjimą. Ši eilutė akcentuoja teisingą, nuoširdų ir tikrą pamaldumą (dievobaimingumą) ir teisingumą. Tikrasis religijos tikslas yra skatinti dievobaimingumą ir teisingumą:

 

﴿لَّيْسَ الْبِرَّ أَن تُوَلُّواْ وُجُوهَكُمْ قِبَلَ الْمَشْرِقِ وَالْمَغْرِبِ وَلَـكِنَّ الْبِرَّ مَنْ ءَامَنَ بِاللَّهِ وَالْيَوْمِ الاٌّخِرِ وَالْمَلَـئِكَةِ وَالْكِتَـبِ وَالنَّبِيِّينَ وَءَاتَى الْمَالَ عَلَى حُبِّهِ ذَوِى الْقُرْبَى وَالْيَتَـمَى وَالْمَسَـكِينَ وَابْنَ السَّبِيلِ وَالسَّآئِلِينَ وَفِي الرِّقَابِ وَأَقَامَ الصَّلَوةَ وَءَاتَى الزَّكَوةَ وَالْمُوفُونَ بِعَهْدِهِمْ إِذَا عَـهَدُواْ وَالصَّابِرِينَ فِى الْبَأْسَآءِ والضَّرَّاءِ وَحِينَ الْبَأْسِ أُولَـئِكَ… Įdomu? Skaityti toliau..

Asalam aleikum wa rahmatulahi wa barakatuhu

Lai Allah ramybė, gailestingumas ir palaima būna su jumis

Noriu pasidalinti prieš šimtą metų verstu straipsniu, inšaAllah. Svarbi tema – širk – nuodėmė, kurios Viešpats neatleis.

Žmogžudystė, išprievartavimas, smurtas prieš vaikus, genocidas – visa tai yra baisūs nusikaltimai, vykstantys šiuo metu pasaulyje. Daugelis gali pamanyti, kad tai – sunkiausi nusižengimai, kokie tik gali būti. Bet yra viena piktadarystė, kuri persveria visas minėtas nuodėmes kartu sudėjus, tai – širk.… Įdomu? Skaityti toliau..

Comments closed.