Jos gyvenimas buvo kupinas įvykių! Jos tikras vardas buvo Hind. Umm Salamah – vieno garsiausių Makhzum klano vyrų, pravardžiuojamo „Zad ar-Rikab“ ir pagarsėjusio savo dosnumu, ypač keliautojų tarpe, duktė.

Umm Salamah ištekėjo už Abdullah ibn Abdulasad ir jie abu buvo tarp tų, kurie pirmieji priėmė islamą. Tik Abu Bakr ir keletas kitų, kuriuos galima suskaičiuot ant vienos rankos pirštų, tapo musulmonais anksčiau.             Išgirdę apie jų tapimą musulmonais, kuraišių genties žmonės beprotiškai įtūžo. Jie ėmė persekioti ir engti Umm Salamah bei jos vyrą. Tačiau pora laikėsi be dvejonių ar nevilties ir liko nepalaužiami savo naujame tikėjime.

Persekiojimams vis labiau ir labiau intensyvėjant, gyvenimas Mekoje tapo nepakeliamas daugeliui naujųjų musulmonų. Pranašas (salAllahu aleihi wasalam[1]) davė jiems leidimą emigruoti į Abisiniją. Umm Salamah ir jos vyras buvo priešaky mudžahirūnų[2] – pabėgėlių, ieškančių prieglobsčio svetimoje šalyje. Umm Salamah‘ai naujas gyvenimas reiškė savo erdvių namų apleidimą, atitolimą nuo savo kilmės ir tradicinių ryšių, garbingai atsiduodant tam, kas laukia, vardan Allah Malonės.

Nepaisant apsaugos, kurią Umm Salamah ir jos bendražygiams suteikė Abisinijos valdovas, troškimas grįžti į Meką, noras būti arčiau pranašo (salAllahu aleihi wasalam1) apreiškimų šaltinio ir jo mokymų, nesitraukė. Galiausiai mudžahirūnus pasiekė žinia jog musulmonų skaičius Mekoje išaugo. Tarp jų buvo Hamza ibn Abdulmuttalib ir Umar ibn Al Khattab. Jų tikėjimas didžiai sustiprino bendruomenę ir tai išgirdę kuraišiai šiek tiek sumažino persekiojimą. Taigi, grupė mudžahirūnų giliai savo širdyse geidę sugryžti į Meką, taip ir padarė.

Persekiojimai trumpam sumažėjo ir parvykusieji tuoj pat tai pajuto. Tačiau musulmonų skaičiaus augimas, priėmus islamą Hamzai ir Umarui, tik dar labiau įsiutino kuraišius. Jie vėl sustiprino savo persekiojimus ir kankinimus daugiau nei bet kada anksčiau. Pranašas (salAllahu aleihi wasalam1) davė leidimą savo bendražygiams emigruoti į Mediną. Umm Salamah ir jos vyras išvyko  vieni pirmųjų.

Emigracija nė kiek nepalengvino Umm Salamah ir jos vyro gyvenimo. Iš tiesų, tai buvo skausminga ir karti patirtis, kuri ypatingai šiurpiai palietė ją pačią. Palikime šią istoriją papasakoti pačiai Umm Salamah:

Kai Abu Salamah (mano vyras) nusprendė išvykti iš Mekos, jis paruošė man kupranugarį, užkėlė mane ir pasodino mūsų sūnų man ant kelių. Tada išvedė mus ir ėjo nesustodamas anei laukdamas ko nors. Prieš mums išvykstant iš Mekos, keletas vyrų iš mano genties sustabdė mus ir tarė jam: „Tu manai esąs laisvas ir galįs daryti ką nori, bet tu neturi teisės į savo žmoną. Ji mūsų duktė. Nejaugi tu manai, kad mes leisim tau ją išsivežti?“ Tada jie puolė ant jo ir atplėšė mane. Mano vyro gentainiai Banu Abdulasad matė juos kalbant apie mane ir mūsų vaiką. Dėl to juos apėmė įniršis. „Ne! Prisiekiu Allah,“ – šaukė jie, – mes nepamesim berniuko. Jis yra mūsų sūnus ir mes pirmieji turime teisę į jį!“ Jie paėmė jį už rankos ir atitraukė nuo manęs.

            Tepraėjo kelios akimirkos, o aš likau viena ir vieniša. Abu Salamah išvyko į Mediną, o jo gentainiai atėmė mano vaikelį. Mano pačios gentis, Banu Makhzum, pasiliko mane jėga. Nuo tos dienos, kai vyras ir sūnus buvo nuo manęs atskirti, kiekvieną dieną ėjau į slėnį pasėdėti tragedijos vietoje. Prisimindavau baisaus įvykio momentus ir verkdavau tol, kol naktis paslėpdavo mane.

            Taip prabėgo metai, kol vieną dieną žmogus iš Banu Umayah, ėjęs pro šalį ir pamatęs mane, nuėjo į gentį ir pasakė: „Kodėl jūs nepaleidžiate šios vargšės moters? Jūs jau nubaudėt ją, išskirdami su vyru ir atimdami iš jos sūnų.“ Tada jie pasakė man: „Eik ir džiaukis su savo vyru, jeigu nori.“ Bet kaip aš galėjau džiaugtis savo vyru Medinoje ir palikti sūnų, dalelę savo kūno ir kraujo, Mekoje tarp Banu Abdulasad? Kaip galėjau išsivaduoti nuo sielvarto ir kaip mano akys galėjo neplūsti ašaromis, kol pasieksiu emigracijos vietą, nežinodama nieko apie mažajį sūnelį, kurį palikau Mekoje?

            Kai kurie žmonės suprato, ką aš išgyvenau ir jų širdys palaikė mane. Jie įteikė  Banu Abdulasad prašymą, kuris ir privertė juos gražinti man sūnų.

            Nenorėjau užsibūti Mekoje, kol susirasiu kelionės kompanjoną, nes bijojau, kad man gali kas nutikti ir tai užkirs kelią surasti vyrą. Taigi, nedelsiant paruošiau savo kupranugarį, pasisodinau sūnų ant kelių ir patraukiau Medinos link.

Vos tik pasiekiau Tanim (apie 3 mylios nuo Medinos), sutikau Utman ibn Talhal (priešislaminiais laikais jis buvo Kabos saugotojas ir dar nebuvo tapęs musulmonu). „Kur tu vyksti, Zad ar Rakib dukterie?“ – paklausė jis. „Aš keliauju pas savo vyrą į Mediną.“ – „Ar vyksta dar kas nors su tavim?“ – „Ne, prisiekiu Allah. Nėra nieko, išskyrus Allah ir mano mažąjį sūnelį.“ – „Prisiekiu Allah, jog aš tavęs nepaliksiu, kol tu nepasieksi Medinos“, – tarė jis.

            Tada paėmė mano kupranugario pavadžius ir nusivedė. Prisiekiu Allah, aš niekada nesu sutikusi tokio malonaus ir kilnaus arabo. Kai mes pasiekėme vietą, kur galima buvo pailsėti, jis parklupdė mano kupranugarį ir palaukė, kol aš nulipsiu, tada nuvedė kupranugarį prie medžio ir ten jį pririšo. Pats nuėjo prie kito medžio į pavėsį. Kai pailsėjome, jis paruošė kupranugarį ir vedė mus toliau.

            Taip jis darė kiekvieną dieną, kol pasiekėme Mediną. Kai mes atėjome į Kubos kaimą (apie 2 mylios nuo Medinos), priklausantį Banu Amr ibn Avf, jis tarė: „Tavo vyras apsistoję šiame kaime. Įženk į jį su Dievo palaima.“             Jis nusisuko ir išvyko Mekos kryptimi.

            Pagaliau po ilgo išsiskyrimo jų keliai susitiko. Umm Salamah nesitvėrė džiaugsmu, matydama savo vyrą, o jis buvo sužavėtas, matydamas žmoną ir sūnų.

            Laikas ėjo, didingi ir reikšmingi įvykiai sekė vienas paskui kitą. Įvyko Badr mūšis, kuriame kovėsi ir Abu Salamah. Musulmonai grįžo nugalėję. Vėliau vyko Uhud mūšis, kuriame musulmonai buvo skaudžiai išbandyti. Abu Salamah grįžo iš mūšio sunkiai sužalotas. Iš pradžių pasirodė, kad jis gyja gan greitai, bet jo žaizdos niekada iki galo neužgydavo ir tai prikaustė jį prie lovos.         Kartą, kai Umm Salamah jį slaugė, jis tarė: „Girdėjau Allah Pasiuntinį sakant, kad ištikus didelei nelaimei, reikia sakyti: „Iš tikrųjų iš Allah mes ateinam ir pas Allah mes sugrįšim.“ Ir jis ėmė sakyti dua[3]: „O Viešpatie, duok man kaip atlygį į mano kančią ką nors geresnio, nes tik Tu esi Kilniausias ir Išmintingiausias, tas, kuris gali duoti.“

            Abu Salamah išgulėjo sirgdamas keletą dienų. Vieną rytą pranašas (salAllahu aleihi wasalam1) atėjo jį aplankyti. Vizitas užsitesė ilgiau nei įprastai. Pranašui (salAllahu aleihi wasalam1) tyliai besėdint ant lovos krašto, Abu Salamah paliko šį pasaulį. Savo palaimintom rankom pranašas (salAllahu aleihi wasalam1) užmerkė mirusio bendražygio akis. Tada pakėlė rankas į dangų ir pasakė šią dua:      „O Viešpatie, apdovanok Abu Salamah atlaidumu. Išaukštink jį tarp tų, kurie yra arčiausiai tavęs. Pasirūpink jo šeima. Atleisk mums ir jam, Pasaulių Valdove. Išplėsk jo kapą ir padaryk jį šviesiu jam.“

Umm Salamah prisiminė savo mirštančio vyro sakytą dua, kurią ji girdėjo pranašą (salAllahu aleihi wasalam1) sakant ir ėmė kartoti ją: „O Viešpatie, su tavim aš palieku savo įsipareigojimą …..“ Bet ji negalėjo prisiversti užbaigti sakydama „O Viešpatie, duok man ką nors geresnio iš to“, kadangi ji savęs vis klausė, kas gali būti geresnis nei buvo Abu Salamah?        Bet ilgai netruko, kol išsipildė jos maldavimai.

            Musulmonai buvo didžiai nuliūdę dėl padėties, kurioje atsidūrė Umm Salamah. Ji tapo žinoma kaip „Ayyn al Arab“ – ta, kuri neteko savo vyro. Medinoje neturėjo nieko iš artimųjų, išskyrus savo mažus vaikus, kurie buvo lyg dar neapsiplunksnavę viščiukai.

            Visi muhadžirūnai2 ir ansarai[4] jautėsi įsipareigoję prieš Umm Salamah. Kai baigėsi jos Ida[5], Abu Bakr pasipiršo jai, tačiau jam buvo atsakyta. Tada Umar paprašė jos sutikimo tekėti už jo, bet ji taip pat atstūmė ir jį. Tada pasipiršo pranašas (salAllahu aleihi wasalam1) ir ji tarė jam: „O Allah pasiuntiny, aš turiu tris savybes. Esu labai pavydi moteris ir bijau, jog tu, tai matydamas, gali supykti ir dėl to Allah nubaus mane. Be to, esu brandaus amžiaus moteris, turinti mažų vaikų. Pranašas (salAllahu aleihi wasalam1) į tai atsakė: „Mano atsakymas į tavo polinkį pavydėti yra tai, jog aš melsiu Allah Visagalį, kad padėtų tau nuo jo išsivaduoti. Mano atsakymas į tavo brandą yra tai, kad ir aš turiu tokią pat problemą. Ir galiausiai mano atsakas į tai, kad reikia išlaikyti tavo mažus vaikus yra tai, kad tavo vaikai yra mano vaikai.“

            Taigi, jie susituokė ir taip Allah atsakė į Umm Salamah maldas, duodamas jai ką geresnio nei Abu Salamah. Nuo tos dienos Hind Al Makhzumyja nebebuvo daugiau tik Salamah motina, bet ji tapo visų tikinčiųjų motina – Umm al-Muminyn. Tai buvo pasakojimas apie Umm Salamah.

 

Šaltinis: The nobles

Tekstą vertė Selma.

 

 


[1] SalAllahu aleihi wasalam  – Tegul bus jam Viešpaties ramybė ir malonė;

[2] Muhadžirūnai – emigrantai, pabėgėliai. Arabų terminas, vartojamas aprašyti pirmuosius musulmonus, kurie nuo persekiojimų pabėgo iš Mekos į Mediną;

[3] Dua – prašymas, maldavimas;

[4] Ansarai – (arab. Padėjėjai), Medinos gyventojai, priglaudę pabėgėlius;

[5] Ida – gedėjimo laikas, trunkantis keturis mėnesius ir dešimt dienų.

 

Garbė Dievui, visų pasaulių Valdovui, malda ir taika Jo paskutiniam Pranašui ir Pasiuntiniui.

Žinok (lai Allah tau būna malonus), kad mes turime išmokti keturis dalykus:

 

Pirmas: Žinojimas, kuris susideda iš pažinimo Allah, Jo Pranašo ir islamo religijos su įrodymais.

Antras: Veiksmai pagal šias žinias.

Trečias: Kvietimas į tai.

Ketvirtas: Kantrybė, iškilus sunkumams šioje srityje.… Įdomu? Skaityti toliau..

Ajos[1] Al Birr tafsyras[2]

 

Aja Al Birr – tai suros[3] Al Baqara 177 eilutė. Joje sutalpinta didžiulė išmintis, apimanti nutarimus ir teisingą tikėjimą. Ši eilutė akcentuoja teisingą, nuoširdų ir tikrą pamaldumą (dievobaimingumą) ir teisingumą. Tikrasis religijos tikslas yra skatinti dievobaimingumą ir teisingumą:

 

﴿لَّيْسَ الْبِرَّ أَن تُوَلُّواْ وُجُوهَكُمْ قِبَلَ الْمَشْرِقِ وَالْمَغْرِبِ وَلَـكِنَّ الْبِرَّ مَنْ ءَامَنَ بِاللَّهِ وَالْيَوْمِ الاٌّخِرِ وَالْمَلَـئِكَةِ وَالْكِتَـبِ وَالنَّبِيِّينَ وَءَاتَى الْمَالَ عَلَى حُبِّهِ ذَوِى الْقُرْبَى وَالْيَتَـمَى وَالْمَسَـكِينَ وَابْنَ السَّبِيلِ وَالسَّآئِلِينَ وَفِي الرِّقَابِ وَأَقَامَ الصَّلَوةَ وَءَاتَى الزَّكَوةَ وَالْمُوفُونَ بِعَهْدِهِمْ إِذَا عَـهَدُواْ وَالصَّابِرِينَ فِى الْبَأْسَآءِ والضَّرَّاءِ وَحِينَ الْبَأْسِ أُولَـئِكَ… Įdomu? Skaityti toliau..

Asalam aleikum wa rahmatulahi wa barakatuhu

Lai Allah ramybė, gailestingumas ir palaima būna su jumis

Noriu pasidalinti prieš šimtą metų verstu straipsniu, inšaAllah. Svarbi tema – širk – nuodėmė, kurios Viešpats neatleis.

Žmogžudystė, išprievartavimas, smurtas prieš vaikus, genocidas – visa tai yra baisūs nusikaltimai, vykstantys šiuo metu pasaulyje. Daugelis gali pamanyti, kad tai – sunkiausi nusižengimai, kokie tik gali būti. Bet yra viena piktadarystė, kuri persveria visas minėtas nuodėmes kartu sudėjus, tai – širk.… Įdomu? Skaityti toliau..

Comments closed.