Nekopijuoti nemusulmonų aprangoje bei veiksmuose yra mūsų tikėjimo dalis. Ši prievolė dažnai minima tiek Korane, tiek Sunnoje (Pranašo Muhammedo, lai būna Jam Viešpaties taika ir ramybė, tradicijoj). Tai privaloma, nes supanašėjimas su kažkuo išorėje anksčiau ar vėliau atsiliepia ir žmogaus tikėjime, jis pradeda jausti empatiją bei prisirišimą panašiems į jį.

Islamo religija neliepia būti skirtingais nuo kitų vien savo išvaizda. Greičiau, ji moko, kad susikurtume nepriklausomą islamišką identitetą ir sustiprintume islamišką bendruomenę plačioje visuomenėje.

Prievolė išsiskirti iš netikinčiųjų atsirado po Hidžros (terminas iš islamo istorijos, reiškiantis emigraciją iš Mekos į Mediną), kuomet Džihado (kovos vardan Dievo) idėja buvo apreikšta, tam, kad užtiktinti islamiškos bendruomenės saugumą bei ugdyti islamišką identitetą. Pokytis išvaizdoje tarsi atspindi žmogaus kelią iš tamsos į šviesą.

Muhammed Asad yra pasakęs: „Tik labai siaurai žvelgiantys gali manyti, kad yra įmanoma imituoti civilizaciją jos išorė tuo pačiu liekant nepaliestu jos dvasios. Civilizacija nėra tuščia forma, o gyvas organizmas. Kai tik pradedame priimti išorines to organizmo formas, mes taipogi esame įtakojami viduje ir taip švelniai, po truputį priimame to organizmo moralines normas. Pranašas, lai būna Jam Viešpaties taika ir ramybė, yra pasakęs: „Kas kopijuoja kitus, yra vienas iš jų.“ (Abū Davūd) Šis perdavimas yra ne tik religinė prievolė bet ir fakto konstatavimas, šiuo atveju, fakto, kad musulmonai neišvengiamai asimiliuosis su nemusulmonais, jei pradės imituoti juos savo išvaizda.”

Taigi, labai sunku vertinti, kas yra „svarbu“ ir kas- „nesvarbu“ socialiniame gyvenime. Minėtame kontekste viskas yra svarbu. Nėra didesnės klaidos, nei manyti, kad, tarkime, suknia yra kažkas išskirtinai išoriško, taigi, neturinčio jokios reikšmės žmogaus intelektui bei dvasingumui. Juk rūbas iš esmės yra žmogaus poreikių bei pomėgių rezultatas, jis atitinka žmogaus vidinius polinkius atspindi vidinius pokyčius, kuriuos jis išgyvena.

Klausimas: kaip smulkmeniškai turime stebėti savo išvaizdą, siekiant, kad ji nepanašėtų į kafirūn? Gal šie Hadisai (Pranašo, lai būna Jam Viešpaties taika ir ramybė žodžių, veiksmų perdavimai) bus atsakymu:

Pranašas (lai būna Jam Viešpaties taika ir ramybė) yra pasakęs: “Krikščionys ir žydai nedažo savo plaukų, tad darykite priešingai (t.y. dažykite savo plaukus ir barzdas).” (Bukhari, Muslim) Jis, lai būna Jam Viešpaties taika ir ramybė, taip pat pasakė: “Elkitės skirtingai, nei žydai ir krikščionys- jie nesimeldžia avėdami sandalų ir batų.” (Abū Dawūd)

Prisiimdamas vakarietiškus rūbus, musulmonas nesąmoningai adaptuoja savo pomėgius pagal vakarietiškuosius, o jo asmeninis intelektualinis ir moralinis ego pasikeičia taip, kad pritiktų dėvimam rūbui. Tuo pačiu musulmonas išsižada savo civilizacijos, to, kas joje mėgstama ir nemėgstama. Kitaip tariant, prisiimdamas kitos civilizadijos išvaizdą, manieras, gyvenimo būdą, jis išduoda savo paties civilizaciją. Praktiškai neįmanoma, kad mes imituotume svetimą civilizaciją, tačiau nejaustume jai jokio artumo. Taigi, neįmanoma ir tai, kad mes atrodytume kaip nemusulmonai ir tuo pačiu išliktume gerais musulmonais.

Allah Aukščiausiasis sutvėrė savo kūrinius su galimybe jausti vieni kitiems trauką. Kuo kūriniai panašesni vienas į kitą, tuo ta trauka yra stipresnė. Bendrumai šą trauką dar labiau sutvirtina, taigi, norėdami kitam patikti, mes nesąmoningai kopijuojame jį. Na, o ilgalaikis bendrumas galiausiai pagimdo meilę vienas kitam, o tokia meilė neabejotinai turės įtaką žmogaus tikėjimui.

Pabaigai norisi pažymėti, kad islamo pradžioje, kuomet musulmonai buvo silpni savo tikėjime bei visuomenėje, jiems nebuvo liepta išsiskirti iš kitų. Jiems buvo leista atrodyti panašiai dėl savo pačių saugumo. Kitas išimtinis atvejis, kuomet neprivaloma atrodyti išskirtinai yra tada, kai bandoma kviesti žmones į islamą, o kitoniška išvaizda kliudytų skleisti Žinią. Tai yra kai kurių islamo teologų nuomonė. Tiesa, tie musulmonai, kurie gyvena islamiškoje šalyje, neturi jokio pasiteisinimo savo išvaizda supanašėti su netikinčiaisiais.

 

Sudarė Rimantė, remtasi Muhammad Saeed Al-Qathani

Garbė Dievui, visų pasaulių Valdovui, malda ir taika Jo paskutiniam Pranašui ir Pasiuntiniui.

Žinok (lai Allah tau būna malonus), kad mes turime išmokti keturis dalykus:

 

Pirmas: Žinojimas, kuris susideda iš pažinimo Allah, Jo Pranašo ir islamo religijos su įrodymais.

Antras: Veiksmai pagal šias žinias.

Trečias: Kvietimas į tai.

Ketvirtas: Kantrybė, iškilus sunkumams šioje srityje.… Įdomu? Skaityti toliau..

Ajos[1] Al Birr tafsyras[2]

 

Aja Al Birr – tai suros[3] Al Baqara 177 eilutė. Joje sutalpinta didžiulė išmintis, apimanti nutarimus ir teisingą tikėjimą. Ši eilutė akcentuoja teisingą, nuoširdų ir tikrą pamaldumą (dievobaimingumą) ir teisingumą. Tikrasis religijos tikslas yra skatinti dievobaimingumą ir teisingumą:

 

﴿لَّيْسَ الْبِرَّ أَن تُوَلُّواْ وُجُوهَكُمْ قِبَلَ الْمَشْرِقِ وَالْمَغْرِبِ وَلَـكِنَّ الْبِرَّ مَنْ ءَامَنَ بِاللَّهِ وَالْيَوْمِ الاٌّخِرِ وَالْمَلَـئِكَةِ وَالْكِتَـبِ وَالنَّبِيِّينَ وَءَاتَى الْمَالَ عَلَى حُبِّهِ ذَوِى الْقُرْبَى وَالْيَتَـمَى وَالْمَسَـكِينَ وَابْنَ السَّبِيلِ وَالسَّآئِلِينَ وَفِي الرِّقَابِ وَأَقَامَ الصَّلَوةَ وَءَاتَى الزَّكَوةَ وَالْمُوفُونَ بِعَهْدِهِمْ إِذَا عَـهَدُواْ وَالصَّابِرِينَ فِى الْبَأْسَآءِ والضَّرَّاءِ وَحِينَ الْبَأْسِ أُولَـئِكَ… Įdomu? Skaityti toliau..

Asalam aleikum wa rahmatulahi wa barakatuhu

Lai Allah ramybė, gailestingumas ir palaima būna su jumis

Noriu pasidalinti prieš šimtą metų verstu straipsniu, inšaAllah. Svarbi tema – širk – nuodėmė, kurios Viešpats neatleis.

Žmogžudystė, išprievartavimas, smurtas prieš vaikus, genocidas – visa tai yra baisūs nusikaltimai, vykstantys šiuo metu pasaulyje. Daugelis gali pamanyti, kad tai – sunkiausi nusižengimai, kokie tik gali būti. Bet yra viena piktadarystė, kuri persveria visas minėtas nuodėmes kartu sudėjus, tai – širk.… Įdomu? Skaityti toliau..

Comments closed.