· Write a comment · Categories: Islamo praktika

Assalamu Aleykum wa Rahmatullahi wa Barakatuhu,

Norėčiau plačiau pakalbėti apie taubą – atgailą islame. Apie tai, kaip atgaila apibrėžiama, kodėl ji reikalinga, kada ji būtina. Taip pat aptarti taubos atlikimą bei pagrindinius trukdžius.

InšaAllah, tikuosi bus naudinga, tikiuosi, kad būsiu papildyta ar pataisyta, jei reikės.

KAS YRA TAUBA?

Tauba – tai atgaila, atsiprašymas nusikaltus prieš Viešpatį. Tai yra vienas iš nuoširdžiausių ibados3 veiksmų, nes gali būti atliekamas tiktai visiško nusižeminimo, Viešpaties Absoliutaus Autoriteto priėmimo būsenoje.

AR TAUBA YRA PRIVALOMA?

Taip.

Žmonės gali būti skirstomi į dvi kategorijas – tie, kurie nusikalsta ir atgailauja, bei tie, kurie nusikalsta, bet neatlieka taubos. Trečios kategorijos – nenusikalstančiųjų tiesiog nėra.

Allah subhana wa ta’ala sukūrė žmones silpnus, linkusius į nuodėmes. Ne tame yra mūsų blogybė, kad darome nuodėmes, o tame, jog dėl jų neatgailaujame. Jei nedarytume nuodėmių, neturėtume galimybės patirti tokių Allah swt atributų, kaip, pavyzdžiui, Visa Atleidžiantis.

Pranašas Muhammad sal Allahu aleyhi wa salam yra pasakęs: “Jei žemės gyventojai niekada nedarytų nuodėmių, Allah juos visus pakeistų tais žmonėmis, kurie daro nuodėmes ir dėl jų atgailauja.”

Allah subhana wa ta’ala Atgailą mums padarė privalomą. Apie tai kalbama daugybėje Korano ajų. Viena iš jų: “O, tie kurie tikite, atgailaukite Dievui, kad užsitarnautumėte išganymą” (Šv. Koranas 24:31)

KADA TAUBA TAMPA PRIVALOMA?

Tauba mums tampa Fard vos tik padarius nuodėmę. Geriausiai atgailauti nedelsiant.

Allah subhana wa ta’ala mums davė laiko gailėtis dėl savo veiksmų prieš Angelams jas užrašant. Pranašas sal Allahu aleyhi wa salam yra pasakęs: “Rašantysis kairėje (Angelas, užrašantis blogus darbus) pakelia savo rašiklį (ir laiko pakėlęs) šešias valandas prieš užrašant nuodėmę. Jei musulmonas atgailauja, prašo Allah atleidimo, tuomet blogas darbas nėra įrašomas, kitu atveju (neatgailavus), jis įrašomas.” (Tabarani hadisas9, Al Albani pripažintas hasan)

Antrasis laiko tarpas, skirtas atgailai yra nuo blogo darbo užrašymo iki mirties.

Kaip matome, jei mūsų atgaila – savalaikė, tuomet esame lyg tos nuodėmės nepadarę.

Tačiau, net ir tai, jog padarius kad ir uždelstą atgailą, nuodėmė yra ištrinama – neturėtų mūsų užliūliuoti ir priversti atidėlioti taubą. Nesame tikri, ar būsime gyvi sekančią minutę…

KAIP ATLIEKAMA TAUBA? IR KO REIKIA KAD JI BŪTŲ PRIIMTA?

Taubos sąlygos:

1) Žinojimas.

Tam, kad galėtume atgailauti, pirmiausia turime turėti žinių apie tai, kas islame laikoma nuodėme, konkrečiau – nuodėme, kuriai reikalinga tauba. Dar mes turime žinoti apie teisingą atgailos atlikimą, kad mums būtų atleista.

Nuodėmės islame gali būti išskirtos į dvi grupes: tos, už kurias bausmė yra Pragaras, ir kitos. Nuodėmės, už kurias mūsų lauktų Pragaro bausmė yra vadinamos al kabair – didžiosiomis nuodėmėmis. Jos gali būti išperkamos tiktai padarius taubą.

Kitos nuodėmės gali būti atleistos atliekant kasdienį Istighfar – ‘astaghfirullah’ kartojimą ir gerų darbų darymą. Yra daug hadisų, kuriuose kalbama, kad padarius vieną ar kitą ibados veiksmą yra ištrinamos mūsų nuodėmės. Pavyzdžiui, anot hadiso apie fard salat, jeigu malda atliekama laiku ir nuoširdžiai, tuomet Allah subhana wa ta’ala mums atleidžia nuodėmes padarytas tarp tų maldų. Tačiau ulema pabrėžia, jog tai netaikoma didžiosioms nuodėmėms, nes jos gali būti ištrinamos tik atlikus nuoširdžią taubą.

Ulema išskiria septyniasdešimt didžiųjų nuodėmių.

Svarbu žinoti, kad ir “mažosios nuodėmės” gali tapti didžiosiomis. Kada?

– Nuolatos kartojama mažoji nuodėmė tampa didžiąja. Jei pastoviai darysime mažas nuodėmes, jos nebebus mažos; jei atgailausime dėl savo didžiųjų nuodėmių – jos nebebus didelės. Tai reiškia, kad asmuo, padaręs didžiąją nuodėmę ir atlikęs atgailą gali labiau tikėtis atleidimo, nei tas, kuris pakartotinai daro mažą nuodėmę ir už ją neatgailauja. Reikia nepamiršti, kad kelias į vieną didžiąją nuodėmę yra grįstas daugybės mažų nuodėmių. Pavyzdžiui, žmogus, prieš padarydamas ziną greičiausiai prieš tai nenuleido žvilgsnio, nepaisė segregacijos, flirtavo, laikėsi už rankų ir panašiai.

 Mažų nuodėmių menkinimas jas paverčia didžiosiomis .Yra žmonių, kurie išbandomi charakterio silpnybe – manymu, kad nuodėmės nėra labai reikšmingas dalykas, nesulauksiantis pasėkmių. Jie gali sakyti “koks čia blogis, jei aš paspausiu ranką ne mahram15 vyrui (ar moteriai)?..” Jie nemato nieko blogo tame, kad apžiūrinėja moteris žurnaluose, televizijos ekranuose. O jei juos kas nors sudrausmina, jie teisinasi: “bet juk tai ne sunki, o viso labo “lengva” nuodėmė…”.

Bukhari perdavė Anas ra žodžius: “Jūs darote dalykus, kurie, jūsų akimis, yra mažiau reikšmingi, nei plaukas, bet Pranašo sal Allahu aleyhi wa salam laikais mes juos laikydavome galinčiais sužlugdyti žmogų.” . Ibn Masud ra pasakė: “Tikintysis priima savo nuodėmes taip, lyg jis sėdėtų kalno papėdėje ir bijotų, kad jis (kalnas) ant jo užkris, o nuodėmingasis – lyg musė būtų nutūpusi ant jo nosies, o jis ją būtų nuvijęs.”.

Pranašas sal Allahu alaeyhi wa salam yra pasakęs: “Saugokitės mažų nuodėmių, kurios dažnai priimamos kaip nereikšmingos, nes jos yra lyg grupė keliautojų, kurie sustojo pailsėti. Vienas pagriebė šapą, antras pagriebė šapą, kol galiausiai galima buvo užkurti laužą ir išsivirti valgį. Šios mažos nuodėmės, jei žmogus bus paprašytas jas suskaičiuoti, pražudys (jį).” (Ahmad)

Islamo teologai teigia, kad kuomet žmonės mažų nuodėmių nesigėdija ir jomis nesibjauri, ir, nebijodami Allah subhana wa ta’ala, priima jas kaip nereikšmingas, yra rizika, kad Allah subhana wa ta’ala jas pradės skaičiuoti kaip sunkias.

Nereikia galvoti apie mažas nuodėmes, kad jos tėra mažos, geriau galvoti KAM mes nusidedame jas darydami…

 Kuomet jaučiame pasitenkinimą darydami lengvas nuodėmes, jos tampa sunkiomis. Yra žmonių, kurie jaučia pasitenkinimą darydami lengvas nuodėmes. Kiti gali net jausti pasididžiavimą savo nuodėme: “štai koks aš – sumenkinau jį visų akivaizdoje” ir pan.

 Kai manome, kad už mažą nuodėmę bus išvengta bausmės. Kai žmogus galvoja “ai, jei baudžiama ne Pragaru, tai menkniekis”. Manymas, kad padarius nuodėmę neatsitiko nieko blogo, vadinasi, tai – ne nuodėmė. Pavyzdžiui, “jei aš flirtuoju su priešinga lytim, bet išvengiu zinos, vadinasi, toks mano elgesys nėra baustinas.”

 Jei atskleidžiame savo mažas nuodėmes viešai – jos tampa didžiosiomis. Mūsų nuodėmės, jei jas atliekame viešai, arba apie jas viešai pasakojame, gali tapti paskatinimu kitiems. O taip pat, prisirenkame daugybę savo nuodėmės liudininkų Paskutinio Teismo Dienai.

– Mokyto žmogaus maža nuodėmė traktuojama, kaip didžioji. Priežastis – nes mokytas asmuo žmonėms yra autoritetas, sektinas pavyzdys, tad ir jo atsakomybė yra didesnė.

2) Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nuodėmės ir bjaurėjimasis ja.

 Stiprus pasiryžimas daugiau nebekartoti nuodėmės. Atgailos metu turime nuoširdžiai ir tvirtai pasiryžti nekartoti klaidos. Jei tas pasiryžimas yra nuoširdus ir yra išpildomos kitos taubos sąlygos, tuomet net jei ateityje ir pakartosime analogišką nuodėmę, ji bus skaičiuojama kaip naujai padaryta, nes senoji per Allah subhana wa ta’ala Atlaidumą ir Malonę jau bus atleista. Allahu Alim.

 Nuodėmės nutraukimas nedelsiant. Atlikdami taubą, negerą elgesį turime nutraukti tučtuojau, nenukelinėdami rytojui. Neretai musulmonai mėgsta nustatyti terminus – “štai kai susituoksiu…” arba “kai jau turėsiu vaikų…”, arba “štai, kai jau atliksiu hadž… kuomet mano iman sustiprės”… Tokie nukelinėjimai nesuderinami su nuoširdžia atgaila.
|
– Gerų darbų darymas. Allah subhana wa ta’ala atleidžia nuoširdžiai atgailaujančiam, o jo nuodėmes pakeičia geri darbai, tad darykime juos. Į gerų darbų darymą taip pat įeina:

a) atsiprašymas ir/arba kompensacija už padarytą žalą. Jei mes nusikaltome prieš asmenį, vien taubos gali ir nepakakti. Mums reikia gauti atleidimą iš to, prieš kurį nusižengėme. Jei tai susiję su turtiniu nuostoliu – reikia kompensuoti, jei su moraliniu – reikia siekti atleidimo. Tuo atveju, jei baiminamasi, kad prisipažinus kaltę galime tik pabloginti situaciją, pavyzdžiui, užsitraukti asmens neapykantą, ulema teigia, kad yra leidžiama atsiprašyti bendrais žodžiais, o ne konkrečiais, pavyzdžiui, pasakant “atleisk, esu prasikaltęs prieš tave”. Tačiau labai svarbu, kad tai darytume ne norėdami išvengti atsakomybės, o nuoširdžiai siekdami užbėgti už akių didesnei blogybei.

b) kaffara – atpirkimas už padarytą nuodėmę. Yra nuodėmių, už kurias turime ne tik atgailauti, bet ir atlikti išpirkimą. Pavyzdžiui, praleidus Ramadano dienos pasninką be priežasties turime ne tik atlikti taubą, bet ir atpasninkauti 60 dienų be pertraukos. Taipogi, padarius didįjį širk, pasak ulema, turime pasakyti šahadą ir atlikti ghusl– priimti islamą iš naujo, ir t.t.

 Turime nuoširdžiai tikėti, kad už nuoširdžią atgailą Allah subhana wa ta’ala mums atleis. Jei atgailą darome pagal visas sąlygas, nevalia abejoti, kad mums nebus atleista.

– Galime atlikti du rakat Salat at Tauba. Jie nėra privaloma taubos sąlyga. Meldžiamasi, kaip paprasčiausi du nafl rakat’ai.

DAŽNIAUSIAI PASITAIKANČIOS KLIŪTYS ATLIKTI TAUBĄ

1. Abejojimas, kad Allah subhana wa ta’ala atleis.

Žmonės kartais teisinasi: “Aš norėčiau atgailauti, tačiau esu padaręs galybę nuodėmių. Neįmanoma net įsivaizduoti ko tik aš nesu padaręs per savo gyvenimą. Nežinau, ar Allah gali man atleisti už visus nusižengimus”.

Iš kur kyla tokios mintys?

– Allah subhana wa ta’ala tarnas nesuvokia Viešpaties Gailestingumo absoliutumo;
– Asmens širdis silpna – joje nėra vilties;
– Nesuvokimas, kad nuoširdi atgaila gali nuplauti nuodėmes.

Atsakymas į visa tai yra šiuose Allah subhana wa ta’ala žodžiuose: “…ir Mano Gailestingumas aprėpia viską…” (Šv. Koranas 7:156)

Al Qudsi hadisas: “Kurie žino, kad Aš galiu atleisti visas nuodėmes, tiems aš atleisiu, jei tik jie nepriskirs Man partnerių.” (Tabarani)

Kitas Al Qudsi hadisas: “O, Adomo sūnau, kol tu šauksies Mane ir visiškai Manim tikėsi, tol aš atleisiu už tai, ką esi padaręs. O, Adomo sūnau, jei tavo nuodėmės siektų debesis ir tu dėl jų atgailautum, Aš tau atleisčiau. O, Adomo sūnau, jei ateitum pas mane su nuodėmėm dydžio sulig žeme ir sutiktum Mane nepriskirdamas Man partnerių, Aš atsiųsčiau tau atleidimą sulig (žemės) dydžiu”. (At-Tirmidhi)

Pranašas sal Allahu aleyhi wa salam yra pasakęs: “Tas, kuris atgailauja dėl savo nuodėmių yra kaip tas, kuris nėra jų (nuodėmių) padaręs”. (Ibn Maajad)

Šimtą žmonių nužudžiusiojo atgaila

Tiems, kuriems vis dar sunku suvokti, kad Allah subhana wa ta’ala gali atleisti viską, bus naudingas šis hadisas:

Pranašas sal Allahu aleyhi wa salam yra pasakęs: “Buvo vyras, kuris nužudė 99 žmones. Jis susirado daugiausiai žinių turintį senolį, prisipažino jam savo noudėmes ir paklausė, ar jam gali būti atleista. Senolis atsakė “ne”. Iš pykčio vyras nužudė išminčių. Taigi, jo sąskaitoje jau buvo 100 aukų. Jis susirado kitą žyniuonį, nuėjo pas jį, prisipažino, ką padaręs ir paklausė, ar jam gali būti atleista. Jam žyniuonis atsakė: “Taip, kasgi gali stoti tarp tavęs ir atgailavimo? Eik i aną miestą, ten rasi žmones šlovinančius Viešpatį. Eik ir šlovink Dievą su jais, ir negrįžk į savo miestą, nes tai bloga vieta.” Taigi, žmogus išėjo, bet pakeliui jis sutiko Mirties Angelą. Prie Mirties Angelo prisijungė gailestingumo ir bausmės Angelai ir susiginčyjo tarpusavyje. Gailestingumo Angelai tarė: “Jis atgailavo ir ieškojo Dievo”. Bausmės Angelai nenusileido: “Bet jis nėra padaręs nei vieno gero darbo!”. Tada dar vienas Angelas pasirodė ir besiginčijantieji paprašė Jo išspręsti jų dilemą. Angelas tarė: “Išmatuokite atstumą tarp dviejų miestų (žmogaus gimtojo ir to, į kurį jis ėjo), arčiau kurio žmogus yra, tam jis ir priklauso”. Taigi, atstumas buvo išmatuotas ir buvo nustatyta, kad žmogus buvo arčiau to miesto, į kurį jis ėjo, tad jis buvo pasiimtas gailestingumo Angelų”.

Visos nuodėmės gali būti atleistos ir pakeistos į gerus darbus. Ko daugiau žmogus gali norėti? Ar tai nėra savaime pakankama priežastis atgailai?

Žodynėlis:

Assalamu Aleykum wa Rahmatullahi wa Barakatuhu– Telydi jus taika, ramybė ir Dievo palaiminimai.
InšaAllah– Dievui panorėjus.
Ibada– Viešpaties garbinimas.
Allah– Dievas.
Subhana wa ta’ala -tebūnie Jis pašlovintas ir išaukštintas.
Sal Allahu aleyhi wa salam -telaimina Jį Dievas ir tesuteikia Jam ramybę.
Aja-eilių.
Fard-privaloma.
Hadisas– pasakojimas (raportas) apie tai, kaip Pranašas sal Allahu aleyhi wa salam elgėsi, kalbėjo ir kokiems savo pasekėjų veiksmams Jis pritarė.
Hasan– patikimas.
Astaghfirullah– “ieškau Allah atleidimo”.
Fard Salat– privaloma malda.
Ulema– islamo mokslininkai.
Zina– svetimavimas.
Ne mahram- asmuo, su kuriuo draudžiama tuoktis/turėti lytinių santykių.
RA- lai Allah būna patenkintas juo.
Allahu alim– Allah žino geriausiai.
Hadž– piligriminė kelionė.
Iman– tikėjimas Allah.
Širk– politeizmas/partnerių priskirimas Dievui.
Šahada– liudijimas, kad nėra kitų dievų išskyrus Allah ir kad Muhammad yra Jo pranašas.
Ghusl– ritualinis apsiplovimas.
Rakat– vienetai.
Salat at Tauba– atgailavimo malda.
Nafl– neprivaloma.

 

Garbė Dievui, visų pasaulių Valdovui, malda ir taika Jo paskutiniam Pranašui ir Pasiuntiniui.

Žinok (lai Allah tau būna malonus), kad mes turime išmokti keturis dalykus:

 

Pirmas: Žinojimas, kuris susideda iš pažinimo Allah, Jo Pranašo ir islamo religijos su įrodymais.

Antras: Veiksmai pagal šias žinias.

Trečias: Kvietimas į tai.

Ketvirtas: Kantrybė, iškilus sunkumams šioje srityje.… Įdomu? Skaityti toliau..

Ajos[1] Al Birr tafsyras[2]

 

Aja Al Birr – tai suros[3] Al Baqara 177 eilutė. Joje sutalpinta didžiulė išmintis, apimanti nutarimus ir teisingą tikėjimą. Ši eilutė akcentuoja teisingą, nuoširdų ir tikrą pamaldumą (dievobaimingumą) ir teisingumą. Tikrasis religijos tikslas yra skatinti dievobaimingumą ir teisingumą:

 

﴿لَّيْسَ الْبِرَّ أَن تُوَلُّواْ وُجُوهَكُمْ قِبَلَ الْمَشْرِقِ وَالْمَغْرِبِ وَلَـكِنَّ الْبِرَّ مَنْ ءَامَنَ بِاللَّهِ وَالْيَوْمِ الاٌّخِرِ وَالْمَلَـئِكَةِ وَالْكِتَـبِ وَالنَّبِيِّينَ وَءَاتَى الْمَالَ عَلَى حُبِّهِ ذَوِى الْقُرْبَى وَالْيَتَـمَى وَالْمَسَـكِينَ وَابْنَ السَّبِيلِ وَالسَّآئِلِينَ وَفِي الرِّقَابِ وَأَقَامَ الصَّلَوةَ وَءَاتَى الزَّكَوةَ وَالْمُوفُونَ بِعَهْدِهِمْ إِذَا عَـهَدُواْ وَالصَّابِرِينَ فِى الْبَأْسَآءِ والضَّرَّاءِ وَحِينَ الْبَأْسِ أُولَـئِكَ… Įdomu? Skaityti toliau..

Asalam aleikum wa rahmatulahi wa barakatuhu

Lai Allah ramybė, gailestingumas ir palaima būna su jumis

Noriu pasidalinti prieš šimtą metų verstu straipsniu, inšaAllah. Svarbi tema – širk – nuodėmė, kurios Viešpats neatleis.

Žmogžudystė, išprievartavimas, smurtas prieš vaikus, genocidas – visa tai yra baisūs nusikaltimai, vykstantys šiuo metu pasaulyje. Daugelis gali pamanyti, kad tai – sunkiausi nusižengimai, kokie tik gali būti. Bet yra viena piktadarystė, kuri persveria visas minėtas nuodėmes kartu sudėjus, tai – širk.… Įdomu? Skaityti toliau..

Comments closed.