· Write a comment · Categories: Monoteizmas

Kas yra tauhid?

 

Tauhid reiškia kažką vienyti, „vienijimą“. Tauhid principas dažnai klaidingai suprantamas net tarp musulmonų. Šito principo apibrėžimo ir analizavimo prireikė vėliau, kai islamas išplito plačiau ir pradėjo pintis su vietinėmis tradicijomis ir papročiais.

 

Tauhid kategorijos

 

Tauhid kategorijos yra trys:

  1. Tauhid ar-Rububija  monoteizmas viešpatavime, t.y. tikima, kad egzistuoja vienintelis Viešpats – Allah;
  2. Tauhid al-Asma was-Sifat monoteizmas, pripažįstant Dievo vardus ir atributus, kuriais Jis pats save apibūdino;
  3. Tauhid al-Ibada  teigimas, kad tik vienintelis Dievas yra vertas garbinimo.

 

Tauhid ar-Rububija

 

Ši kategorija paremta esmine sąvoka, kad Dievas vienas pats lėmė visa ko egzistenciją, kai nebuvo nieko. Jis palaiko ir išlaiko tai, kas sukurta, be jokio poreikio iš to kūrinio ar to kūrinio reikiamybės Jam. Jis yra vienintelis visatos ir jos gyventojų Valdovas be jokio realaus iššūkio Jo aukščiausiajai valdžiai.

Arabų kalboje žodis, nusakantis šią kūrėjo-išlaikytojo sąvoką yra rububija, kuris kildinamas iš šaknies Rabb (Valdovas, Viešpats). Dievas davė visam kam galią judėti ir keistis, kadangi Jis yra vienintelė egzistavimo jėga. Niekas neatsitinka, ko Allah neleidžia. Šį tikrumą pripažindamas, pranašas Muhammad (salAllahu aleihi wasalam)[1] dažnai kartodavo frazę: “La haula wa la quwata ila bila" (nėra jokios kitos galios ar jėgos, išskyrus Allah). Rububija pagrindas randamas daugelyje Korano eilučių, pavyzdžiui, Dievas sako:

„Allah sukūrė visa ir Jis yra veiksnys, nuo kurio visa kas priklauso.“ (39:62).

„Jokia didžiulė nelaimė nesmogia be Dievo leidimo.“ (64:11).

Pranašas (salAllahu aleihi wasalam) paaiškino detaliau šį principą, sakydamas: „Žinokite, kad jei visa žmonija susirinktų kažką padaryti, norėdama jums padėti, ji galėtų padaryti jums tik tai, ką Allah jums yra užrašęs. Taip pat jei visa žmonija susirinktų, norėdama jums pakenkti, ji galėtų jums pakenkti tik tiek, kiek Dievas jums yra užrašęs.“ (papasakota Ibn Abbas, surinkta Tirmidi).

Taigi, tai, ką žmogus suvokia kaip sėkmę ir nesėkmę, paprasčiausiai yra įvykiai, iš anksto paskirti Dievo kaip dalis šio gyvenimo testo. Įvykiai atsitinka tik pagal Dievo nustatytą būdą. Allah pasakė Korane:

„O, tikintieji! Iš tiesų tarp jūsų žmonų ir vaikų yra jums priešų, taigi saugokitės jų.“ (64:14).

Tai reiškia, kad gerais šio gyvenimo dalykais Dievas patikrina žmogaus tikėjimą. Panašiai ir bloguose gyvenimo įvykiuose glūdi išbandymas, kuris minimas Korane:

„Iš tikrųjų Mes tave išbandysime baime, alkiu, turto ir žmonių praradimu ir vaisiais tavo darbų, bet pradžiugink geromis naujienomis tuos, kurie yra kantrūs.“ (2:155)

Kartais išbandymo būdus galima atpažinti, kaip priežasties ir padarinio sąryšį, o kartais neatpažistami, pavyzdžiui, kai akivaizdžiai geri rezultatai pasirodo iš blogų paskatų arba kai blogi rezultatai iš gerų paskatų. Dievas paaiškino, kad išmintis už šitų matomų nukrypimų nuo normų dažnai yra virš žmogaus tiesioginio supratimo dėl jo ribotos žinių apimties:

„Yra galimybė, kad nemėgsite to, kas iš tiesų jums yra gerai arba patiks jums tai, kas yra blogai, bet Allah žino, kas jums gerai, o jūs nežinote.“ (2:216)

Akivaizdžiai blogi dalykai žmonių gyvenime kartais pasisuka ir tampa jiems geriausia, kas galėjo nutikti, o akivaizdžiai geri dalykai, kurių žmogus trokšta, kartais tampa jiems žalingais. Dėl tos priežasties žmogaus įtaka virtinėje įvykių, sukuriančių jo gyvenimą, yra ribota pasirinkimui tarp jam pateiktų dviejų galimybių. Galutinių šių pasirinkimų pasekmių jis negali kontroliuoti. Kitais žodžiais tariant – žmogus pasiūlo, o Dievas užbaigia.

Sėkmė ir nesėkmė yra iš Allah ir negali būti nulemtos amuletų, kaip, pavyzdžiui, triušio koja, keturlapis dobilo lapas, zodiako ženklai ir t.t., arba bloga lemiančių ženklų, kaip juoda katė, sudužęs veidrodis, penktadienis trylikta ir pan. Tiesą sakant, tikėjimas amuletais ir pranašingais ženklais yra akivaizdus sunkiausios nuodėmės širk pavyzdys šioje tauhid nuostatoje. Ukba, vienas iš pranašo (salAllahu aleihi wasalam) kompanionų, pranešė: „Kartą grupė žmonių prisiartino prie Dievo pasiuntinio prisiekti jam ištikimybę ir jis priėmė priesaiką iš devynių, o iš vieno priimti atsisakė. Kai jie paklausė, kodėl jis atsisakė, pranašas (salAllahu aleihi wasalam) atsakė: „Iš tiesų, jis nešioja amuletą“. Tada tas žmogus sutraukė amuletą ir davė priesaiką pranašui (salAllahu aleihi wasalam). Ir pranašas (salAllahu aleihi wasalam) pasakė: „Tas, kas nešioja amuletą, daro shirk“.

Dėl Korano ir jo ajų[2] naudojimo kaip amuletų, apsaugančių nuo blogos akies ar norint sulaukti sėkmės, yra mažas skirtumas nuo anksčiau aprašytųjų. Nei pranašas (salAllahu aleihi wasalam), nei jo kompanjonai nenaudojo Korano tokiu būdu, o pranašas (salAllahu aleihi wasalam) yra pasakęs: „Islamui nepriklausančios naujovės bus atmestos“. Tiesa, Korano skyriai an-Naas ir al-Falaq buvo atskleisti būtent egzorcizmui, bet pranašas (salAllahu aleihi wasalam) aiškiai pademonstravo, kaip jie turi būti panaudojami. Kai Muhammad‘ui (salAllahu aleihi wasalam) buvo mestas užkeikimas, jis liepė Ali ibn Abu Talib recituoti abu skyrius, o kai susirgdavo, pats sau juos recituodavo (perdavimai surinkti Bukhari, Muslim). Pranašas (salAllahu aleihi wasalam) nenurašinėjo šių skyrių ant popieriaus, nesikabino ant kaklo ar rankų ir neliepė to daryti kitiems.

 

Tauhid al-Asma was-Sifat

 

Ši tauhid kategorija turi penkis pagrindinius aspektus:

1. Kad tvirtintume Allah vardų ir atributų vieningumą, Dievas turi būti vadinamas, kaip Jis ar pranašas (salAllahu aleihi wasalam) Jį aprašė be Jo vardų ir atributų paaiškinimo suteikiant jiems kitas reikšmes nei tos, kurios yra akivaizdžios. Pavyzdžiui, Korane Dievas sako, kad Jis supyksta ant netikinčiųjų ir veidmainių. Jis sako:

„… Jis gali nubausti veidmainius vyrus ir moteris, ir netikinčiuosius-vyrus ir moteris, kurie turi bjaurią nuomonę apie Allah. Blogio skritulys juos gaubia, Dievas pyksta ant jų, keikia ir paruošė jiems blogą pabaigą“ (48:6).

Taigi, pyktis yra vienas iš Dievo atributų. Neteisinga sakyti, kad Jo 'pyktis reiškia Jo bausmę, kadangi pyktis yra žmogaus silpnumo ženklas, kuris nedera Dievui. Ką Allah pareiškė, tas turi būti priimta su išlyga, kad Jo pyktis nėra toks, koks žmonių pyktis:

„Nėra nieko kaip Jis.“ (42:11).

Šita eilutė aiškiai parodo faktą, kad Allah vardai ir atributai yra kitokie nei žmonių. Jei šitas faktas pražiūrimas, griežtai pažodinė eilutės interpretacija sukels paties Dievo egzistavimo neigimą. Kadangi Allah aprašo Save kaip Gyvenantį, lygiai kaip ir žmogus gyvena, tai pagal šį „racionalų“ įrodinėjimą Dievas nei gyvena, nei egzistuoja. Tiesą sakant, panašumas tarp Dievo ir žmonijos atributų yra tik pavadinime, bet ne laipsnyje. Kai atributai vartojami aprašant Dievą, jie turi būti priimti neribotame jutime, nepaisant nuo žmonių trūkumų.

2. Antras Tauhid al-Asma was-Sifat aspektas apima kalbėjimą apie Allah, kaip Jis kalbėjo apie Save, neduodamas Sau jokių naujų vardų ar atributų. Pavyzdžiui, Dievui negali būti duotas vardas al-Ghaadib (piktasis), nors Jis ir sakė, kad supyksta, nes nei Dievas, nei pranašas (salAllahu aleihi wasalam) nevartojo tokio vardo. Tai gali atrodyti labai aiškus dalykas, bet jis privalo būti aptartas, kad būtų išvengta klaidingo Dievo aprašymo. Tai yra, ribotas žmogus neturi teisės apibrėžti neribotą kūrinijos Viešpatį.

 

Vardai an-Naasir ir ar-Rasheed yra tarp dažnai pasitaikančių vardų, kurie negali būti autentiškai priskirti Allah. Nors jų reikšmės yra tikros ir paminėtos kaip Dievo savybės, jie nerandami jokiame Korano posme ar autentiškame hadise. Bet jie egzistuoja keliuose hadisuose, kuriuose išvardinti 99 Dievo vardai, kai kurie randami išspausdinti Korano kopijose, tačiau visi šie hadisai nėra autentiški.

3. Trečias Tauhid al-Asma was-Sifaat aspektas apima nepriskyrimą Dievui kūrinių savybių. Pavyzdžiui, Biblijoje ir Toroje skelbiama, kad Allah praleido 6 dienas kurdamas visatą, o tada 7-ą dieną ilsėjosi (Genesis 2:2). Dėl to žydai ir krikščionys turi laisvadienį šeštadieniais ar sekmadieniais, kaip dieną poilsiui nuo visų darbų ir darbas tomis dienomis laikomas nuodėme. Toks skelbimas Dievui priskiria Jo kūrinių savybes. Tai žmogus pavargsta po sunkaus darbo ir jam reikia poilsio jėgoms atgauti. Priešingai Allah Korane sako:

„Joks nuovargis ar miegas neapima Jo.“ (2:255)

Kitur Biblijoje ir Toroje Dievas vaizduojamas kaip besigailintis blogų idėjų taip, kaip žmonės daro supratę savo klaidas (Exodus 32:14 „Ir Viešpats atgailavo už blogį, kurį jis ketino padaryti savo žmonėms“). Taip pat skelbiant, kad Dievas yra dvasia ar kad turi dvasią, visiškai iškraipo tauhid. Allah niekur Korane nemini Savęs kaip dvasios, nei pranašas (salAllahu aleihi wasalam) nepareiškė nieko apie tokią Allah prigimtį hadisuose. Tiesą sakant, Dievas mini dvasią, kaip dalį Savo kūrinių:

„Jie klausinėja tave apie sielą. Sakyk: „Siela atsirado mano Viešpačiui paliepus. Duota jums žinojimo tik labai mažai.“ (17:85)

Esminė nuoroda, kuria turi būti sekama, kai kalbama apie Dievo savybes, yra Korano formulė:

„Nėra nieko kaip Jis ir Jis visa girdintis, visa matantis.“ (42:11)

Savybės girdėti ir matyti yra žmogaus savybės, bet kai jos priskiriamos Dieviškajai Būtybei, jos yra nepalyginamos jų tobulume. Kai šios savybės asocijuojamos su žmonėmis, ausies ir akies įvaizdžiai tampa reikalingi, nors jie negali būti priskiriami Dievui. Tai, ką žmogus žino apie savo Kūrėją, ką Jis atskleidė per Savo pranašus yra labai mažai. Taigi, žmogus priverstas likti savo siauruose rėmuose. Kai žmogus duoda kelią savo protui aprašyti Dievą, jis linkęs padaryti klaidų priskirdamas Allah Jo kūrinių savybes.

Mėgdami iliustruotus atvaizdus, krikščionys pritapė, išdrožinėjo ir „sužemino“ (iš dangiškų savybių padarė žemiškas- aut. pastaba) daug žmogiškų atvaizdų ir pavadino juos Dievo paveikslu. Tai pasitarnavo nuklojant kelią Jėzaus dieviškumui. Vos tik jie priėmė sampratą apie Kūrėją kaip žmogišką būtybę, Jėzaus kaip Dievo pripažinimas nesukėlė jokių problemų.

4. Ketvirtas tauhid as-Asma was-Sifaat aspektas liepia nepriskirti žmogui Dievo savybių. Pavyzdžiui, Naujajame Testamente Paulius Melkizedekui, Salemo karaliui, aprašytam Toroje (Genesis 14:18-20) ir priskiria tiek jam, tiek Jėzui dieviškas savybes – neturėjimą nei pradžios, nei pabaigos: „Jis yra be tėvo, be motinos, be kilmės sąrašo, neturintis nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos, panašus į Dievo Sūnų. Jis lieka kunigas visam laikui.“ (Žyd 7:1-3).

Taip pat Kristus neiškėlė savęs, kad būtų laikomas aukštu dvasininku, bet buvo paskirtas to, kuris pasakė: „Tu esi mano sūnus, šiandien aš tave sukūriau“; taip pat jis kitoje vietoje sako: „Tu esi dvasininkas visiems laikams Melkizedeko paliepimu.“ (Žyd 5:5-6).

5. Palaikant Allah vardų vienybę reiškia, kad Dievo vardai apibrėžtoje formoje negali būti duoti Jo kūriniams, nebent prieš tai eitų priešdėlis Abd reiškiantis vergas ar tarnas. Daugelis neapibrėžtos formos Dieviškųjų vardų, tokie kaip Ra'oof arba Raheem, yra leidžiami žmonėms, nes Allah kai kuriuos iš jų naudojo kalbėdamas apie pranašą (salAllahu aleihi wasalam):

„Iš jūsų pačių pas jus atėjo pasiuntinys, kuris sielojasi dėl to, kas sukelia jums skausmą. Jis pilnas nerimo dėl jūsų, pilnas gailesčio (Ra'oof) ir pilnas pasigailėjimo (Raheem) tikintiesiems.“ (9:128).

Bet ar-Ra'oof (Atlaidusis) ir ar-Raheem (Gailestingasis) gali būti suteikiami žmonėms tik su priešdėliu Abd, kaip, pavyzdžiui, Abdur-Ra'oof arba Abdur-Raheem, nes jų apibrėžta forma (be priešdėlio) yra tobulumo lygyje, kas gali priklausyti tik Dievui. Iš kitos pusės, tokie vardai kaip Abdur-Rasool (Pasiuntinio vergas), Abdun-Nabeen (Pranašo vergas) ir kiti, kuriuose žmonės vadina save ne Dievo, o kitų vergais, yra uždrausti.

 

Tauhid al-Ibada

 

Nepaisant plačios pirmų dviejų tauhid kategorijų prasmės, tvirtas tikėjimas vien jomis nėra pakankamas, kad būtų patenkintos islamiškos tauhid sąlygos. Tauhi al-Ibada reikalinga, kad tauhid samprata būtų išbaigta. Tą pagrindžia faktas, kad Allah Pats aiškiai pasakė, jog pranašo (salAllahu aleihi wasalam) laikų stabmeldžiai taip pat patvirtino daugelį pirmų dviejų tauhid kategorijų aspektų. Korane Dievas liepia pranašui (salAllahu aleihi wasalam) sakyti pagonims:

„Sakyk: „Kas apdovanoja jus gėrybėmis iš dangaus ir žemės, valdo klausą ir regą, gyvą paverčia negyvu, o negyvą padaro gyvu; ir kas tvarko žmogaus reikalus?“ Visi jie atsakys: „Allah.“ (10:31)

Visi Mekos pagonys žinojo, kad Dievas yra jų kūrėjas, išlaikytojas, jų Viešpats ir Šeimininkas, bet tas žinojimas nepadarė jų musulmonais. Dievas pasakė:

Daugelis jų netiki Allah, kol nepriskiria Jam partnerių.“ (12:106)

Iš to aišku, kad netikintieji žinojo apie Dievo aukščiausiąją valdžią, dominavimą ir galią. Jie netgi ištikimai Jam skirdavo įvairius garbinimo aktus, pavyzdžiui, Hadžą[3], labdarą, gyvulių aukojimą, priesaikas ir netgi maldas, esant didelei būtinybei ar nelaimei. Jie taip pat skelbdavosi, kad seka Abraomo religija. Dėl to Dievas atskleidė posmą:

„Abraomas nebuvo nei žydas, nei krikščionis, jis buvo tikras musulmonas, o ne tarp tų, kurie priskyrė Dievui partnerių.“ (3:67)

Kai kurie Mekos pagonys netgi tikėjo Teismo diena, o kiti lemtimi (qadar).

Nepaisant mekiečių tauhid išpažinimo ir jų žinojimo apie Dievą, Allah juos priskyrė prie netikinčiųjų, nes jie garbino ir kitas dievybes šalia Allah.

Taigi, visos garbinimo formos turi būti nukreiptos tik į Dievą, nes tik Jis vienas nusipelnė garbinimo ir Jis vienas gali garantuoti Jo garbinimo naudą.

Suroje al-Fatiha parašyta: „Mes tik Tave vieną garbiname ir tik iš tavęs mes siekiame pagalbos.“ Tai aiškus teigimas, kad visos garbinimo formos privalo būti nukreiptos tik į Vienintelį, kuris gali atsakyti – Dievą. Pranašas Muhammad (salAllahu aleihi wasalam) patvirtino tokį supratimą, sakydamas: „Jei prašai maldoje, prašyk tik Allah, jei sieki pagalbos, siek tik iš Allah.“ (An-Nawawi 40 hadisų)

Ši kategorija taip pat paneigia tarpininkų tarp žmogaus ir Dievo būtinybę. Jei kas nors meldžiasi mirusiajam, siekdamas jų įtakos gyviesiems ar sieloms tų, kurie mirę, vadinas, jie priskyrė Dievui partnerį, nes garbinimas buvo padalintas tarp Dievo ir Jo kūrinio. Pranašas (salAllahu aleihi wasalam) aiškiai pasakė: „Meldimas (dua) yra garbinimas.“ (Abu Dawud) O Dievas, Didingasis ir Šlovingasis, pasakė:

„Nešlovinkite šalia Dievo tų, kurie negali jums nei padėti, nei pakenkti.“ (21:66)

„Tie, kuriuos jūs šaukiatės šalia Allah, yra tokie patys vergai kaip ir jūs.“ (7:194)

Jei kas nors meldžiasi pranašui (salAllahu aleihi wasalam) ar džinui, angelui ar vadinamiesiems šventiesiems, prašydamas jų pagalbos ar melsdamas, kad jie prašytų Dievo pagalbos už jį, tas daro širk[4].

Pagal Koraną, kai Mekos gyventojai buvo paklausti apie jų dievybių garbinimą, jie atsakė:

„Mes juos garbiname, kad jie galėtų mus priartinti prie Dievo.“ (39:3)

Stabai buvo naudojami kaip tarpininkai ir Allah Mekos gyventojus pavadino pagonimis dėl šios jų praktikos.

Krikščionys, paveikti Sauliaus iš Tarso (vėliau pavadinto Pauliumi) mokymų, sudievino pranašą Jėzų (ramybė jam) ir nukreipė savo maldas į jį ir jo motiną. Katalikai tarp krikščionių turi šventuosius kiekvienam įvykiui ir nukreipia savo maldas jiems tikėdami, kad šie gali tiesiogiai paveikti šio pasaulio reikalus. Katalikai taip pat daro savo kunigus tarpininkais tarp savęs ir Dievo, klaidingai tikėdami, kad jie yra arčiau Dievo dėl savo celibato ir pamaldumo, dėl tos priežasties jie turėtų būti Dievo labiau išklausomi.

Kad būtum tikras tikintysis ir nepadarytum širk, neužtenka vien tik tikėti, kad yra vienas Kūrėjas. Darbai ir veiksmai turi atitikti mintis.

 

Vertė Lidovskaja

 


[1] SalAllahu aleihi wasalam – lai būna jam Viešpaties palaima ir ramybė;

[2] Aja – Korano eilutė;

[3] Hadžas – piligriminė kelionė, kurią bent kartą gyvenime turi atlikti kiekvienas musulmonas, jei turi tam galimybių;

[4] Širk – didžiausia nuodėmė islame. Partnerių priskyrimas Allah.

 

Garbė Dievui, visų pasaulių Valdovui, malda ir taika Jo paskutiniam Pranašui ir Pasiuntiniui.

Žinok (lai Allah tau būna malonus), kad mes turime išmokti keturis dalykus:

 

Pirmas: Žinojimas, kuris susideda iš pažinimo Allah, Jo Pranašo ir islamo religijos su įrodymais.

Antras: Veiksmai pagal šias žinias.

Trečias: Kvietimas į tai.

Ketvirtas: Kantrybė, iškilus sunkumams šioje srityje.… Įdomu? Skaityti toliau..

Ajos[1] Al Birr tafsyras[2]

 

Aja Al Birr – tai suros[3] Al Baqara 177 eilutė. Joje sutalpinta didžiulė išmintis, apimanti nutarimus ir teisingą tikėjimą. Ši eilutė akcentuoja teisingą, nuoširdų ir tikrą pamaldumą (dievobaimingumą) ir teisingumą. Tikrasis religijos tikslas yra skatinti dievobaimingumą ir teisingumą:

 

﴿لَّيْسَ الْبِرَّ أَن تُوَلُّواْ وُجُوهَكُمْ قِبَلَ الْمَشْرِقِ وَالْمَغْرِبِ وَلَـكِنَّ الْبِرَّ مَنْ ءَامَنَ بِاللَّهِ وَالْيَوْمِ الاٌّخِرِ وَالْمَلَـئِكَةِ وَالْكِتَـبِ وَالنَّبِيِّينَ وَءَاتَى الْمَالَ عَلَى حُبِّهِ ذَوِى الْقُرْبَى وَالْيَتَـمَى وَالْمَسَـكِينَ وَابْنَ السَّبِيلِ وَالسَّآئِلِينَ وَفِي الرِّقَابِ وَأَقَامَ الصَّلَوةَ وَءَاتَى الزَّكَوةَ وَالْمُوفُونَ بِعَهْدِهِمْ إِذَا عَـهَدُواْ وَالصَّابِرِينَ فِى الْبَأْسَآءِ والضَّرَّاءِ وَحِينَ الْبَأْسِ أُولَـئِكَ… Įdomu? Skaityti toliau..

Asalam aleikum wa rahmatulahi wa barakatuhu

Lai Allah ramybė, gailestingumas ir palaima būna su jumis

Noriu pasidalinti prieš šimtą metų verstu straipsniu, inšaAllah. Svarbi tema – širk – nuodėmė, kurios Viešpats neatleis.

Žmogžudystė, išprievartavimas, smurtas prieš vaikus, genocidas – visa tai yra baisūs nusikaltimai, vykstantys šiuo metu pasaulyje. Daugelis gali pamanyti, kad tai – sunkiausi nusižengimai, kokie tik gali būti. Bet yra viena piktadarystė, kuri persveria visas minėtas nuodėmes kartu sudėjus, tai – širk.… Įdomu? Skaityti toliau..

Comments closed.